Aš – ultra

Prieš gerus dvejus metus, skaitinėdamas tuo metu žinomo tik siauram bėgimo mėgėjų Lietuvoje ratui Gedimino Griniaus (nūnai tapusio jokeriu pasaulinėje kalnų ultra treilo bėgikų kaladėje) blogą perskaičiau tai, kas sugebėjo įsirėžti į mano atmintį didelėm raidėm: “Aš – ultra. Upps… Mano vardas Gediminas”. Matyt tuo momentu aš ir pažadėjau sau, kad ateis diena ir aš taip pat galėsiu ištarti šią trumpą, man sakraline tapusia frazę: “Aš Mindaugas. Aš – ultra.” Nežinau kodėl, tačiau įrodyti sau ir kitiems, kad net tokie žmonės kaip aš gali bėgti ultras, man tapo svarbiausia varomaja jėga ir motyvacija. Čia, matyt, reiktų pridurti, kad toli gražu ne visi mano sutikti gydytojai su tuo sutinka:-)
Kai prieš septynis metus pradėjau bėgioti savo rotacijos Maskvoje metu, nebūčiau ir pagalvojęs, kad mano gyvenime bėgimas pradės vaidinti tokį svarbų vaidmenį. Ir ne šiaip bėgimas, o būtent treilas, kurį bėgioja žmogeliukai, apsikarstę juokingomis kuprinėmis, buteliukais, avintys batelius su specialiu “gripu” ir besidžiaugiantys galimybe praleisti kelias valandas su savimi ar draugu gamtoje. Tačiau šį kartą ne apie tai. Šį kartą apie mano pirmas rimtas varžybas kalnuose.
Taigi Scenic trail 2015. Varžybų organizatoriai savo bėgimą, kuris vyksta Ticino regione, Šveicarijos pietuose prie sienos su Italija, pristato kaip “the most scenaric trail in Europe”. 54 kilometrai aplink Teserette miestelį kalnuose su 3900m sukilimu. Sunku lyginti su kažkuo, kadangi tai mano pirmas treilas kalnuose, tačiau drąsiai galiu rekomenduoti visiems kalnų bėgikams: organizacija puiki, vaizdai – kaip iš pasakos, trasa – mano suvokimu gana sudėtinga, nes daug techninio kilimo bei leidimosi akmenuotu paviršiumi. Tačiau sudėtingumas, kaip žinome, yra realityvus dalykas. Papildomo sudėtingumo pridėjo lietus pirmoje varžybų pusėje, po kurio bėgti pasidarė dar sunkiau dėl slidžios dangos.
Šios varžybos mano kalendoriuje atsirado gana įdomiu būdu. Ieškodamas kokio nors kalnų treilo susiradau Jongfrau maratoną Ciuriche ir, žinodamas, kad šiame mieste gyvena mano ir Zamiros draugai, apsidžiaugiau, kad turėsiu galimybę ne tik sudalyvauti bėgime, bet ir aplankyti draugus, kas, teisybę pasakius, įgalintų šiek tiek sumažinti kelionė išlaidas, kurios šioje šalyje verčia turistus jaustis gana neramiai. Gyvenimas Šveicarijoje niekada nebuvo pigus, o po prieš kelis mėnesius įvykusio franko vertės susilyginimo su euru, atvykėliui apskritai sunku suvokti kai kurių daiktų vertę. Net ir atvykėliui iš Švedijos:-). Taigi jau buvau apsisprendęs dalyvauti Jongfrau kalnų maratone rugsėjo mėn., tačiau šveicariški draugai, visai to nenorėdami, mano planus sugriovė. Kaip nebūtų keista, žinant, kad metuose yra 54 savaitgaliai, jie savo vestuvėmes pasirinko būtent tą, kurio metu ir vyksta minėtas bėgimas. Ir pakvietė mus į šią gražią šventę… Žinodami, kad jau mintimis esu Ciuriche, draugai greitai pasiūlė pakaitalą – Scenic treilą. Ir pažadėjo nuvežti iki renginio vietos bei pargabenti mano kūną, nesvarbu kokiame stovyje, atgal iki Ciuricho. Viskas skambėjo visai neblogai, tik akį rėžė dvigubas sukilimo skirtumas bei papildomi 12km. Bet, bijai vilko – neik į mišką. Jei atvirai, kai registravausi bėgimui, neturėjau jokio suvokimo kiek ta mano pirma kelionė slėpingais kalnų takeliais truks. Ilgiausias mano bėgimas iki tol buvo 50 km Stokholmo parke, o ilgiaisias treilas – UltraVasaran 45 km Švedijos miškuose. Tačiau ką reiškia kopti į viršų beveik 4 kilometrus – aš nežinojau. Gal ir gerai, kad nežinojau:-))
Šiam bėgimui ruoštis pradėjau nuo Naujųjų metų, leisdamas tamsius žiemos vakarus sporto klube, stiprindamas raumenyną, savaitgaliais prasibėgdamas savo mylimą long runą aplinkiniuose miškuose su Tomu, besiruošiančiu Iron Man varžyboms. Nesiplėsiu dėl pasiruošimo, tik paminėsiu, kad jis nelabai skyrėsi nuo mano ankstesnių pasiruošimų plentiniams maratonams, o svarbiausias skirtumas buvo tas, kad repertuare atsirado vertikalaus sukilimo rinkimas ant Hammarbybacken slidinėjimo kalno, kurį sistematiškai ” brūžinau” kiekvieną mielą šeštadienį. Pasiruošimą apsunkino pėdos sausgyslės Tibialis posterior uždegimas, kuris kiekvieną mano bėgimą miške pavertė skausmo klinika. Keistas dalykas, bėgti asfaltu galėjau be problemų, o kai tik išbėgdavau į treilą – pėdos skausmas priversdavo sukąsti dantis, o po bėgimo vaikščiodavau sutinusia pėda. Ilgainiui sutinusi pėda tapo pastovia būsena ir pasiruošimas pirmam rimtam treilui persikėlė į Stokhomo parkus bei gatves. Kaip parodė vėliau atliktas magnetinis rezonanso tyrimas, pėdoje po vidiniu kauliuku turiu susikaupusio vandens, tačiau negalėjau sau leisti prabangos nesitreniruoti. Žinojau, kad nemažindamas krūvio, galiu įsitaisyti rimtą traumą, bet pasirinkau puikų pėdos įtvarą, kuris leido bėgimo metu minimalizuoti apkrovą problematiškai vietai ir, panašu, kad tai suveikė. Į Ciurichą atskridau praktiškai nejausdamas jokio diskomforto, bet įtvarą į krepšį įsimečiau.
Sunkiausia prieš kelionę buvo apsispręsti kokius daiktus su savimi imti. Patirties turėjau nulį, todėl susimečiau gana nemažą lagaminą bėgimo ekipiruotės. Taip sprendimą nukeldamas bėgimo išvakarėms. Sunku man priiminėti sprindimus… Toks jau esu:-)

Ekipiruote

Su Zamira į Ciurichą atskridome ketvirtadienio rytą, Andrea mus pasitiko oro uoste ir nusivežė į savo ir Anos naujajį būstą ant ežero kranto. Negaliu nepaminėti, kad mūsų draugai taip pat užsiregistravo į Scenic trail, tik trumpesnei distancijai -23km +2200m sukilimo. Sako, juk mes jus vežame, tai ir pagalvojome, o kodėl gi nesudalyvaus patiems? Aš tyliai sau pagalvojau, kad jie yra bepročiai, bet juk bepročiai geraja prasme…
Prognozės dėl oro keitėsi vos ne kas valandą, tačiau pagrindinis klausimas buvo kiek gausime lietaus. Kad gausime jau buvo aišku. Dar važiuojant į Teserette pakliuvome į lietų ir supratome, kad kalnuose oras keićiasi stebėtinai greitai. Ciuriche švietė saulė, buvo +27, o kalnuose pliaupė lietus ir automobilio termometras rodė tik +10… Nusileidus iki 500 m aukščio, kuriame ir yra mažiukas bet jaukus Teserette miestelis, vėl pasirodė saulutė. Viešbutis buvo pilnas bėgikų, išgirdome, kad apsigyveno net tolimosios Australijos atstovas. Viešbučio administratorius išdavė paslaptį, kad australas yra 60 metų vyrukas. Aha, pagalvojau, jis mano amžiaus kategorijoje, tai bent jau šitą aplenksiu. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu – neaplenkiau, trūko minutės. Va tau ir senelis australas.
Numerių atsiėmimas vyko vietiniame stadione, gavome po maišą visokių įprastų niekučių, kaip antai: reklaminiai Ticino regiono turistiniai bukletai, visokie magnio buteliukai, maikutė, gertuvė, kažkoks geliukas, bandana ir dar kažkas, ko jau ir nepamenu. Susipažinome su vienu iš organizatorių Aaron, kuris, pasirodo yra praleidęs kelias savaites Vilniuje ir pasisveikino su mumis mielais širdžiai “Labas vakaras”. Po puikios vakarienės restoranėlyje (nervavo tik mintis, kad ne laikas vyną gerti, nes likus dešimčiai dienų iki starto įjungiau “sausą” įstatymą), nuėjome pakuotis daiktų ir ilsėtis.

Teserette 1Teserette 2

Du sunkiausi sprendimai buvo ką autis ant kojų ir kame neštis gėrimus, kadangi organizatoriai reikalavimuose buvo nurodę turėti nemažiau kaip 1,5 litro vandens. Dėl batelių sukau galvą trumiau: buvau atsivežęs dvejus Inov8 modelius – Talon 212 ir Trail roc 245 ir, nors ant kojos “linksmesni” asmeniškai man Trail roc, tačiau jų gripas ( kitaip sakant batelio pado raštas) nėra toks agresyvus kaip Talon’ų, o žinant, kad reikės bendrauti su kalnų trąsa, kuri bus slidi, apsisprendžiau būtent pastarųjų naudai. Tiesa, paskutinio ilgo bėgimo su jais metu įsigudrinau įsitaisyti pūslę, tačiau nusprendžiau, kad tai mažesnis blogis nei kritinėjimas ant slidžių akmenu. Vėl užbėgsiu į priekį – Talonai išbandymą atlaikė puikiai, and pėdų jokių papildomų darinių neatsirado. Sunkiau buvo apsispręsti su vandens talpomis. Bleiderio atsisakiau iš karto, nes įkrovus jį į kuprinę, vietos kitiems reikalingiems dalykams ženkliai sumažėja. Be to kliuksintis garsas gana negatyviai veika mano nervinę sistemą. Atmetus šį varijantą beliko pasirinkti tarp dviejų plastikinių 750 ml talpos gertuvių arba “motininių” Salomon 500 ml soft flaskų, bet tokiu atveju reikėjo sugalvoti kur dėti papildomą 500 ml gertuvę, kad turėti reikalaujamą 1,5 litro kiekį. Turiu smagią Ultimate direction gertuvę, kuri patogiai įsitaiso rankoje, tačiau kalnuose, naudojant power hiking’ą abi rankos reikalingos laisvos. Sprendimas – dvi gertuvės ant krūtinės. Mažiausiai ko noriu, tai patirti dehidracijos malonumus. Bijau, kad asmeniškai man jie baigtųsi visai ne kaip. Dar vienas galvos skausmas buvo naudoti taip vadinamas ėjimo lazdas ar ne. Daug bėgikų jas naudoja, kad palengvinti kopimą aukštyn, tačiau po konsultacijų su Gediminu bei Mariumi supratau, kad svarstyklės krypsta link to, kad neapsunkinti savęs paildomu svoriu, kuris tikrai taps PAPILDOMU svoriu, nes, visų pirma, nesimokinau jomis naudotis, o antra, anot protingų žmonių, reikia turėti gerai išvystytą pečių ir krūtinės muskulatūrą, kad lazdos duotų naudos, o ne taptų problema.
Visą naktį už lango šniokštė lietus, prabudau 2:15 ir nebesugebėjau daugiau užmigti. Taip visada prieš varžybas – negaliu miegoti. 5:00 atsikeliam, pusrytėlis, apranga, bateliai ir link starto. Startas 7:00 visai šalia viešbučio. Susirenka marga minia, didžioji dauguma šveicarai ir italai.

startas 1

Tradicinis 10, 9…..3,2,1 ir startas. Išbėgu kažkur viduryje minios ir sau kartoju – neskubėk, neskubėk, laikyk neaukštą pulsą. Šiaip maratonų metu labai dažnai turiu mėšlungio problemą, kuris sugriauna visus mano puikius planus. Įtariu, kad ilgai bėgant vadinamo laktato zonoje raumenys užsirūgština, netenku mineralų ir problema ateina. Šį kartą mano tikslas ne laikas, o kad ir kaip tai keistai neskambėtų, pasiekti finišą, todėl galiu sau leisti prabangą neskubėti, prilaikyti arklius, liaudiškai sakant. Labai dažnai žvalgausi į savo Suunto, kuris rodo širdies darbą ir stengiuosi, kad tų smūgių skaičius per minutę būtų kuo mažesnis. O tai sunkai gaunasi, nes yprastai mano širdis bėgant daužosi aukštu dažniu.

startas 2

Prasukę miestelio gatvėmis neriam į mišką, kuriame prasideda akmeniniai laiptai, besitesiantys belekiek:-). Iš planelio žinau, kad pirmi 4,3 km bus į viršų, tiesa sukilimo procentas dar protu suvokiamas – 15,5%. Bėgikai aplinkui eina, einu ir aš. Mąstau – geriau aš dabar paėjėsiu, negu pabaigoje šliaušiu. Ropščiamės toliau į viršų kažkokiu miško grioviu, taip baigiaisi pirmas trumpas kilimo etapas. Toliau – beveik 3 km besitęsiantis nusileidimas, kurio metu bandau pagaudyti lėtesnius bėgikus. Nuotaika gera, danguje debesys, bet pakankamai šilta. Toliau prasideda 7 km besitęsiantis kilimas, kuris iš pradžių vyksta asfaltuotu keliuku ir žaliu kalno šlaitu, todėl puikiai matau virtinę bėgikų į abi puses nuo manęs.

photo copy11014842_10155749150745002_7131461008464745826_n

Po beveik 2 valandų užsikariu iki kryžiaus, kuris buvo matomas iš miestelio centro. Iš apačios atrodė pakankamai aukštai, žinau, kad jau užlipau 900 m, bet jaučiuosi pakankamai gerai, o dar ir pirma maitinėle prieš akis. Beveik nieko nevalgau, tik įsimetu kelias bananų daleles bei iščiulpiu porą apelsino gabaliukų. Pasipildau vandens, kitas buteliukas nejudinamas, nes dar net neįpusėjau savo japoniško mineralų gėrimo. Kas valandą įsimetu druskos kapsulę Salt stick. Manau, kad tai taip pat turėjo įtakos, kad išvengiau mėšlungio. Ir štai po maitinėlės prasideda rimtas ropštimasis – jokio tako neliko, kylam aukštyn, leidžiamės, tai dar kartojasi porą kartų ir prieš akis iškyla kažkoks rimtas darinys. Žinau, kas tarp 17 ir 19 km bus kopimas beveik 40% statumo šlaitu. Tai jis ir yra dabar prieš mane. Ir belipdmas į jį supratau, ką turi omenyje bėgikai, kai sako, lipu lipu, jau matau viršūnę, o kai užlipi – kojos linksta, nes suvoki, kad tai ne viršūnė, o tik pradžia… Trumpai tariant šioje vietoje gimdžiau. Prasidėjo lietus, teko išsitraukti striukę ir susipakuoti. Sukilimas nesibaigia, ateina rūkas. Aplanko mintis, kad mano kalniukas, ant kurio treniravausi Stokholme, yra zuikio baikės. Norint pasiruošti rimtai bėgti kalnuose – reikia juose treniruotis. Na, bet viskas kas turi pradžią juk turi ir pabaigą. Štai jis – nusileidimas. Pasileidžiu žemyn ir…ups.

11412359_10155749151105002_7525625923721226251_n

Štai ji, problema, apie kurią nepagalvojau. Treilo bateliai PRIVALO būti bent numeriu didesni. Ši problema didėjo viso bėgimo metu ir kiekvieną kartą, kai tekdavo leistis, aš turėdavau rimtų pojūčių, kadangi abiejų kojų nykščiai įsiremdavo į batelio priekį ir tiesiog verždavosi lauk. Na, besileidžiant žemyn labai dažnai aplankydavo mintis, kad jau laukiu momento, kada prasidės kilimas, kad pasibaigtų tas šlykštus pirštų skausmas. Saulutė lenda, darosi karšta, todėl stoju, kad nusiimti striukę. Atvykstu į antrą maitinėlę. O tai reiškia, kad jau kokie 23 km įveikta. Pajaučiu, kad noriu valgyti. Kemšu vaisius, surandu šokoladinį keksą, kuris puikiai eina su kola. Nors turiu pasiėmęs 7 GU geliukus – viso bėgimo metu sunaudojau tik du. Nepatinka man ta chemija nors tu ką. Skrandis virškina, problmų nekyla, bet tikrai maloniau įsimesti bananą su apelsinu negu tą neaiškios konstinstencijos gelį. Pajudu pirmyn, prieš save toli matydamas pražilusį aukštą vyruką. Vėl lipam į viršų, pasiveju tą žilagalvį.

Senelis

O jam, panašu, daugiau kaip 60 metų. Kurį laiką bėgam kartu, vienoje vietoje seniokas suka į dešinę, o aš sustoju, nes matau, kad kad rodyklės rodo į kairę (šiaip jau trasa buvu sužymėta nerealiai puikiai). Šaukiu, žmogau, ar tu tikras, kad mums į dešinę. Sustoja, apsidairo, sako, man atrodo aš bėgu teisingai. Bet rodyklės į priešingą pusę! Sako ačiū ir dabar judam vėl kartu, tik aš kiek priekyje. Įbėgam į mišką, šlapia, kojos pastoviai lenda į purvą, besileidžiant į apačią porą kartų tenka griebtis už stovinčių medžių – slidu. Sustoju įsimesti geliuką į burną ir atsigerti. Senelis prastraksėjo pro šalį. Tiek jį ir temačiau… Pribėgu trečią maitinėlę, valgau, geriu, už jos prasideda vėl kopimas. Matau, kažkas fotografuoja, tačiau pozuoti noro ir nuotaikos neturiu.

11229692_1019314038079216_368908271907178842_n

Karšta, lipu į viršu, suprantu, kad dar daugiau kaip 20 km priekyje. Sunku, bet aiškiai suvokiu, kad galiu ir greičiau, tik… bijau, nes mažiausiai ko noriu, tai mėšlungio. Kažkaip nemėgstu su juo bėgti. Tampu panašus į klipatėlę, aprašytą B.Sruogos romane “Dievų miškas”. O man tai nepatinka, todėl toliau laikau širdies ritmą komforto zonoje. Staiga prieš akis atsiveria nerealaus grožio vaizdas – kalnai, slėniai, miškai. Stoviu ant kalno tarp medžių ir sakau sau, kad vien dėl tokių vaizdų vertėjo čia ropštis.

photo 1 copy

Pribėga jaunuolis, aptariam grožį ir toliau, kaip susitarę, judame kartu. Jon iš Londono. Pradedame šnekėti, pasakojame apie savo bėgimus įvykusius ir planuojamus. Aš jam pasakoju apie Running for change projektą Siera Leonėje. Jaučiu, kad vyrukas ant ribos, stoja, gulasi kalno viršūnėje ant suoliuko, bet matau, kad jis gali.

11390170_1018353818175238_2091472189326126012_nsuoliukas

Todèl palaikau jį kaip galiu, o, kaip pastebiu, tas rūpestis kitu leidžia užsimiršti pačiam ir man darosi bėgti pačiam lengviau. Prasideda žiauriai stati ir techniška nusileidimo atkarpa, kurioje akyse temsta nuo skausmo pirštų galuose. Baigiaisi ir ji, miestelis, ketvirta maitinėlė. Fontane praktiškai išsimaudau, kemšame arbūzą, keksus, piluosi kolą. Niekada negalvojau, kad kola gali būti tokia skani… Iki finišo dar 12 km. Pakrapštau galvą – normaliai bėgant per valandą susitvarkytume, net ir kaip dabar, praleidus 7 valandas trasoje, tačiau, laikia dar vienas sukilimas. Gerai, tikslas – atsivilkti per 2 valandas ir įsipaišyti į 9 valandų rezultatą. Skambinu Zamirai, sakau viskas OK, ką tik pavalgiau, turiu bendrakeleivį, pasirodysiu už poros valandų. Prasideda kilimas, einam, nes bėgti minčių nekyla. Eidami sugebam aplenkti kelis bègikus/ėjikus. Ir pagaliau galime pasileisti normaliu ritmu. Bėgame, vis atsisuku į savo naują draugą, klausiu ar viskas OK, bičas sako, kad taip. Bėgti tandeme gerai, pradedame gaudyti kitus bėgikus, nuotaika puiki, jaučiame, kad finišas netoli. Paskutinė maitinėlė, atsigeriame, pro šalį prabėga nestodami keli vyrukai, mergina iš UK greitai pasipildo buteliuką ir nuskuodžia, palaikoma vietinių, besidžiaugiančių saulėta diena kaboko terasoje. Pasileidžiame ir mes, girdime palaikymo šūksnius, atsiranda persekiotojo instinktas ir vėl gaudome nutolusius bėgikus. Kuo dar man patinka treilas, kad beveik visi bėgikai prasilenkdamai sugeba dar ir pašnekėti. Tokia tikra benduomenė, apsėsta vienos idėjos. Pasirodo Teserette, mes miestelyje, tačiau išaiškėja, kad mes nesigaudome koks atstumas liko iki finišo. Galvojame, kad bendras trasos ilgumas yra 53 km, Suunto rodo 52, mano bėgimo draugui kažkas trina koją. Stojam, tvarkom, finišo nesimato, kažkokie bruzgynai, vėl lipam, pagaliau asfaltas, ne, dar ne finišas, vėl kalniukas, o štai ir ženklas , kad iki finišo 841 metras. Bėgam, lenkiam kažkokį belūžtantį vyruką, o mano draugas greitėja, prisitaikau prie jo tempo ir štai mes finišo tiesiojoje. Finišuojame laikydamiesi už rankų, kadangi puikiai suvokiame, kad vienas kitam labai padėjome. Laikas 9:08.45, bendroje įskaitoje esu 90, savo amžiaus grupėje 20. Prieina Zamira, sako kaip jautiesi, o man, kaip zuikiui dreba lūpa ir suprantu, kad tuoj apsiverksiu. Kažką sapalioju, kad dabar niekas man nepasakys, kad aš negaliu. Ateina suvokimas, kad tai jau viskas. Pabaiga. Aš tai padariau. Aš – ultra.

po finiso

Rankoje bokalas alaus, sėdžiu ant kėdutės, šalia pats artimiausias mano žmogus – Zamira, kuris, žinau, labai dėl manęs pergyveno. Ir aš esu labai laimingas, kad ją turiu savo palaikymo komandoje . Ji man yra tikra atrama ir pagalbininkė.

LIucernas 2

Šalia Ana, Andrea, priešais už kelių žingsnių sėdi Jon, apsuptas savo šeimynos. Taip, nuotykis baigėsi. Bet tai buvo nerealus nuotykis, kurį aš atsiminsiu visą gyvenimą. Ir tikrai ne paskutinis. Aš supratau, kad kalnai yra tai ko man visada trūko. Tromsø -I’m coming!

11535922_10155749151435002_6846586762204901715_n

Mano bėgimo grafinį vaizdą ir detales galima pamatyti čia

Atsistatymas po bėgimo vyko štai taip. Vegetarai, žaliavalgiai ir abstinentai geriau nežiūrėkite:-)))

Po begimoPo finiso 2

Advertisements

4 thoughts on “Aš – ultra

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s