Tromso sky race skaistykla ir pragaras

Eina jau antra para kaip aš finišavau savo pirmajame gyvenime Ultra sky race Norvegijoje. Man sunku sugrįžti į normalų gyvenimą, nors aš sėdžiu lėktuve, kuris skraidina link vasaros atostogų. Tačiau aš vis dar mintyse kabinuosi sustirusiais pirštais į akmenis ir uolas, karštligiškai ieškodamas už ko galėčiau užsikabinti, kad nenusirisčiau žemyn į pilkuose debesyse, atplaukusiuose iš paslaptingųjų fiordų, pasislėpusę bedugnę. Ir gerai, galvoju, kad lietus, kad debesys ant nosies ir nei velnio nesimato Tromso apylinkių grožio. Gerai, nes nežinau ar būčiau sugebėjęs save priversti tęsti kelionę plona akmenuoto kalno briauna, kai iš abiejų pusių atsiveria kilometro gylio tarpekliai. Prieš akis stovi savanorės gailesčio pilnos akys, kai ji, 20-ame kilometre tiesdama man puodelį su karšta kakava, į mano klausimą ar tai jau kalno viršūnė, atsako: “Atleisk, vyruti, deja dar ne”. Ir ji man nesako kas manęs laukia už gero šimto metrų. Nesako, nes iš mano fizionomijos išraiškos supranta, kad aš tuoj sulūšiu, jei ji pasakys tiesą. Ir kai aš, prisiartinęs prie tos šlapios briaunos, sustoju kaip įbestas ir, tarsi ieškodamas pagalbos, atsisuku atgal, o ten nieko, tik pilkos ir šalto uolos, kurias palikau prieš akimirką, aš pagaliau suprantu, kur aš patekau. Aš suprantu, kad žiūrėti Youtube trumpą nuotaikingą filmuką apie tai, kaip profai linksmai nešasi šia atbraila yra viena, o kai reikia žengti žingsnį, velniai griebtų, tik mažiuką žingsnį, kuris vainikuos mano pasiryžimą, ir kad nuo šio momento aš turėsiu judėti tik pirmyn, reiškia visai ką kitą. Aš stovėjau geras tris minutes žiūrėdamas į tą plonytę akmenuotą liniją ir bandžiau suprasti kaip tai turi atrodyti. Kaip turi atrodyti tas mano kepurnėjimasis pirmyn, kai aš bijau net jį pradėti. Aš pirmą kartą gyvenime labai aiškiai suvokiau, kad aš bijau. Baimė buvo lipni ir tąsi kaip GU geliukas, kurių buvo prikišta mano kuprinė. Ji lindo man už striukės apykaklės, tekėjo sprandu, nugara ir aš pagaliau suvokiau, kad nuo šito žingsnio mano gyvenime  priklauso labai daug kas. Ar aš sugebėsiu gerbti save, jei jo nežengsiu?  Ar aš noriu matyti savo užaugusius vaikus ir mylėti savo žmoną? Mintys nešėsi galvoje milžinišku greičiu, kaip bolidai Formulės 1 trasoje. Laikas skrido pro šalį, o stovėjau sustingęs ir absoliučiai bejėgis. Iš šios būsenos mane pažadino mergina, kuri atskuodė iki atbrailos ir, ilgai negalvojusi, visom keturiom pradėjo kelionę jos paviršiumi. Kojomis į preikį, rankomis pasiremdama ir dar pagelbėdama sau penktuoju tašku. Gerai. Jei gali tu – galiu ir aš. Kopijuodamas nerealią lipimo techniką pradėjau savo žygį link antrojo kalno viršūnės. 

Tromso sky race. http://tromsoskyrace.com
Labai gerai atsimenu, kaip praėjusiais metais, pamatęs FB šio Kilian Jornet ir Emelie Forsberg bendro “kūdikio” reklamą, pagalvojau, kad labai noriu ten dalyvauti. Dabar suprantu, kad būtų buvę per anksti. Per anksti, matyt, buvo ir šiais metais. Bet, suradus bendrakeleivį ir bendramintį Tomą, bei jam atlikus visus registracijos bei bilietų pirkimo formalumus nebeliko nieko kito kaip aktyviai auginti giliai pasėtą svajonę bei jai ruoštis. Pakeliui į Norvegiją sudalyvavau savo ankstesniame blogo poste jau aprašytame Scenic traile Šveicarijoje, kurį drąsiai galiu visiems treilo mėgejams rekomenduoti ir… naktimis sapnuodavau Tromso. Vien pažiūrėjus į žemėlapį širdis pradėdavo dažniau plakti, kadangi taip toli į šiaurę dar niekada nebuvau nusigavęs. Dabar, jau po bėgimo, suvokiu, kad šiek tiek pervertinau savo jėgas. Gal net ne šiek tiek. Kad nebuvau pakankamai gerai pasiruošęs, o ir negalėjau niekur pasiruošti tokiems iššūkiams, kurie laukė manęs ir Tomo Norvegijos šiaurėje. Gali drožti slidinėjimo kalną iki pulso netekimo. To juk pilnai užteko, kad 54 km bėgimas Šveicarijoje su beveik keturių kilometrų pakilimu taptų tikra švente mano bėgiko karjeroje, tačiau Tromso… Ne, to buvo ženkliai per mažai. Aš nekalbu apie tai, kad vietomis reikėjo bent jau elementaraus alpinisto pasiruošimo. Juk paskutinį kartą po medžius (ne po uolas) karsčiausi dar būdamas vaikas. Aš sugaišau begalę laiko įveikdamas nesibaigiančius suverstų akmenų plotus. Aš realiai bijojau ten bėgti, nors žinau, kad vaikinai ir merginos iš pirmosios kagortos tikrai ten bėgo, o ne juokingai, kaip aš, straksėjo nuo akmens ant akmens. Įsijungė savisaugos inkstinktas, ir, kai tik kojos pradėdavo judėti kiek greičiau, ateidavo suvokimas, kad tuoj, tuoj tuoj aš koją įkišiu tarp dviejų akmenų ir ji ten pasiliks. Koks skirtumas – atviras ar uždaras lūžis? Ir kaip reikės iš ten nusigauti iki artimiausio punkto? Bėgimas juk vyksta absoliučiai laukinėje gamtoje, aplink nei dvasios. Olandas, gyvenantis Stokholme, matyt, vienoje trasos vietoje išsijungė savisaugos jausmą. Rezultatas – lūžęs kelis. Jis paprasčiausiai išsivertė į kitą pusę. Nukėlinėjo bičą nuo kalno visa gelbėtojų komanda. Skridome namo tuo pačiu lėktuvu – visa koja iki pirštų gipse. Stokholme oro uoste priėjau, paspaudžiau leteną, palinkėjau greičiau pasveikti. Garbanius iš tulpių šalies man šypsodamasis atsakė: “ Iki psimatymo kitais metais Tromso”. Taip, vyruti, tu dar turi nebaigtų reikalų tame krašte.
Su Tomu išskridome į Tromso penktadienio vakare, po dviejų iš eilės nukeltų SAS’o reisų. Gaudėme visas žinutes FB iš organizatorių puslapio ir žinojome, kad tą pačią dieną įvyko vieno kilometro vertikalas, t.y. bėgikai turėjo įveikti kilometro pakilimą. Greitos ir žiaurios varžybos. Visos sistemos veikia maksimumu, plaučiai gaudo orą, kojos sprogsta iš skausmo, o bėgikas kabinasi kojomis ir rankomis, kad tik greičiau pasiektų išsvajotą viršūnę. Man dar nėra tekę dalyvauti vertikale, bet dėl paukščiuko, sakau, kada reiktų. Kilian Jornet paskutiniai video filmukai apie tai, kaip jis su draugais žymėjo trasa nuteikė optimistiškai.
Chebra skrenda snieguotomis nuokalnėmis, juokiasi, lipa į akmenuotas įkalnes ir, panašu, kad gauna iš viso šito veiksmo nerealų kaifą. Gausiu ir aš! Taip galvojau.
Nusileidome Tromso kokia valanda iki vidurnakčio. Įspūdis – lyg už iliuminatoriaus būtų diena, Apniukusi, su lietučiu, tačiau visgi diena. Na, iki poliarinio rato ne taip jau ir toli. Pas juos dabar amžina diena, greitai bus poliarinė naktis. Tarp kitko Stokholme vasaros metu porą mėnesių mes irgi neturime nakties, tačiau, kadangi mūsuose jau pradeda tempti, sugrįžimas į dieną buvo maloni staigmena. Išsikrovus iš lėktuvo išsiaiškiname, kad paskutinis šatlas link miesto jau iškeliavo, ir laukti kito reikės ilgiau kaip valandą. Nieko nedarysi – stojam į eilę prie taksi. Gerai, kad mano ilgųjų savaitgalinių bėgimų partneris Tomas yra pastoviai ieškantis ir randantis. Beieškant galimybės pigiau nusigauti iki viešbučio išaiškėja, kad norvegai nusprendė pasirūpinti pavėlavusio reiso keleiviais ir atsiunčia dar vieną, papildomą šatlą. 130 norvegiškų kronų į abu galus ir už gerų dešimt minučių, pasivažinėję tuneliu su požeminėmis sankryžomis bei transporto žiedais mes jau prie savo viešbučio. Iš karto turiu pasakyti, kad tai buvo nerealiai gera idėja netaupyti ant nakvynės, o imti keturių žvaigždžių Clarion The Edge. Ypač tai gerai supratome, kai ėjome pusryčiauti ir po bėgimo, kai galėjome išsitiesti švariuose pataluose. Tomas pabambėjo, kad jam lova per minkšta, tačiau, manau, ir jis liko patenkintas pusryčių kokybe ir gausa.
Prieš eidami miegoti žvalgomės iš savo dešimtame aukšte esančio numerio, bandome atspėti kurio kalno viršūnėje turėsime pradėti savo bėgimą sekmadienį. Nei velnio nesimato. Ta prasme matosi pusė kalno, o kita pusė (spėjame) paskendusi debesyse. Na ką, rytas protingesnis už vakarą ar kaip ten sako?
Ryte tas pats pilkas dangus, dulksna ir apskritai pojūtis, kad pakliuvome į konkrečiai Dievo pamirštą kraštą. Pasivaikščioję po miestelį ir susipažinę su vietine flora ir fauna, nusprendžiame, kad atvykome čionais ne turistauti, o kitais tikslais, todėl sutariame, kad prasibėgimas iki starto vietos ir sugrįžimas atgal link viešbučio bus pats tas ko reikia mūsų krūvio išsiilgusiems kūnams. Užsimetę savo bėgimo drapanėles leidžiamės liftu ir… opa, kažkuriame aukšte atsidaro lifto durys ir mas mus įslenka susišiaušęs Kilian. Tomas dar ir dabar juokiasi, kai prisimena mano fizionomiją ir išspaustą “Oi” pamačius gyvą legendą. Na, kaip čia praleisi puikią progą ir nepaprašyti nuotraukos ilgai ilgai atminčiai:-)
Su Kilian Jornet
Įsiamžinę su žemės traukos nejaučiančiu ispanu iškurnėjome link kitoje vandenų pusėje stūksančio kalno. Bėgant link jo teko gerą kilometrą keliauti labai įdomios formos tiltu – įtariu tam, kad po juo galėtų plaukti jūriniai laivai.
11836962_10205718844183509_345021745_o
Keistas tiltas
Kalno papėdėje užverčiam galvas aukštyn – ne, viršūnė užsispyrusi ir nelenda iš minkštų debesų patalų. Tik keliukas juoduoja viršun, bet ir anas prasmenga kažkur aukštai debesyse. Žinome, kad organizatoriai siūlo rytoj šį 462 metrų aukščio kalniuką apšilimui prieš startą, bet mes norime išbandyti kopimo laimę šiandien. Pradedame ropštis aukštyn. Kažkuo primena statųjį Sapieginės kalniuką, Kalno viduryje pasidaro taip statu, kad net takelis nusisuka į šoną ir toliau jau judam lengviau. Viršūnėje tie patys debesys, stiprėjantis lietus ir namelis, kuriame žmonės šildosi vartodami įvairius gėrimus. Prasineša mintis – gal alaus? Ai, banko kortelės juk viešbutyje… Alaus nebus. Pamatome vaikį, užsikorusį kitu keliuku ir prasideda pažindinimosi procesas. Jaunas danas, meilės emigrantas, nutekėjęs į šiaurinę Norvegiją. Pamišęs dėl treilo, ruošėsi bėgimui kaip briedis panašiuose kalnuose savo gyvenamojoje vietovėje. Turi savo blogą. Danų kalba. Objektyvumo dėlei – blogas puikus.
Tomas su danu Ken
Mes, žinoma, nieko neskaitėme, nes tam reiktų minimum Google vertėjo, tačiau nuotraukos ir video – superinės. Taip, šis vyrukas yra laimės kūdikis – jis gali kiekvieną dieną karstytis tokiomis uolomis ir kalnais. Užbėgant įvykiams už akių – Tomas jaunąjį daną aplenkė pusvalandžiu. Taip šnekučiuojantis nusileidžiame žemyn, pereiname per tiltą ir išsiskiriame prie mūsų viešbutuko, sutarę pasimatyti vakarinėje varžybų prezentacijoje. Miestelyje pavalgome, Tomas net suranda kažkokį vegetarišką patiekalą ir einame atsiimti bėgiko rinkinuko, kuriame be startinio numerio, dar yra ir Salomoninis flysas, maikutė, varpelis, kurį arba galima kabinti karvutei po kaklu, arba skambinti keliant bėgikų nuotaiką sunkioje trasos vietoje. Prezentacija vyksta mūsų viešbučio konferencijų salėje, kas yra labai patogu logistiškai mums. Matyt, todėl ir atsliūkiname beveik ant prezentacijos pradžios bei randame pilną salę ir griūnam ant grindų. Kilian pristatinėja trasa ir, bežiūrint nuotraukas, bei beklausant  jo pasakojimo apie trasos ypatumus mano gaurai pradeda pamažu šiauštis.
captura-de-pantalla-2014-09-09-a-les-15-55-52
Štai taip viskas atrodė grafiškai
Bitės pradeda įtarti, kad, renginys turi potencialo išsirutulioti į kažką daugiau ir baisiau, negu paprastas treilo nuotykis. Aš, naivuolis, vis dar galvojau, kad sky race yra kažkas panašaus į treilą, kurį bėgau Šveicarijoje. Kiek ten laiko užtruko Tromso trasoje praeitų metų nugalėtojas Eirikas? Šešias su kapeikom? Tai aš gi jau bėgau beveik dešimt kiometrų ilgesnę trasa. Kiek tai užtruko? Devynias valandas. Bus panašiai. Konkretus naivuolis… Bet Kilian žodžiai apie tai, kad “pakilus į pirmąjį kalną, jei jums atrodys, kad iki tol turėjote technišką sukilimą – galvokite iš naujo, nes toliau prasidės rimti reikalai”, privertė sunerimti.
Po prezentacijos skubu prie Emilie nupirkti dar vienus varžybų marškinėlius žmonos broliui. Dar viena nuotrauka ilgai atminčiai.
Su Emelia Forsberg
Viskas, einam ilsėtis, nes rytoj mūsų laukia rimti reikalai. Kilian taip sakė. Dar susidedame aprangą, sutvarkome ir sukrauname kuprines. Orų prognozės lyg ir žada, kad rytoj lietaus bus mažiau, tai su šia viltimi ir užmiegame.
Rytas niekuo nesiskiria nuo vakar ryto – tas pats švininiais debesim aptrauktas dangus, purškia lietus. Einam pusrytėlio. Valgau daug, bet be apetito. Sausi pusryčiai, sumuštiniai su lašiša, vaisiai, daug kavos. Pabaigai Vitargo angliavandenių užkrova. Trečia per pastarasias dvi dienas. Išeiname iš viešbučio ir drožiam link kalno papėdės. Vakar organizatoriai įspėjo, kad pakėlėjas neveiks ir visiems teks atlikti apšilimą į kalno viršūnę. Kai žinai, kad tavęs laukia 4500 metrų pakilimo, pridėti dar pusę tūkstančio metrų noro didelio nėra. Valio – keltuvas veikia! 150 kronų ir mes pakeliui į viršų su tokiais pačiai lepūnėliais kaip ir mes. Iš kabinos matome apačioje, kaip skruzdėliukus, kylančius vorele bėgikus. Jie apšilo ir sutaupė.
Kalno viršūnėje stovi organizatosių palapinės, groja muzika, jogas siūlo savo super skanią jogų arbatą, visi šnekučiuojasi, dąsina vieni kitus, linki sėkmės.
Jogas su savo puikiaja arbata
11822237_10205718844463516_583409266_o
Startas ten – viršuje
Lietus toliau pilasi ir, panašu, kad visos prognozės taip ir liko prognozėmis. Traukiu išvakarėse pirktus geiterius, kad apsaugotų kojas iš viršaus ir nepribyrėtų akmenukų arba sniego. Nežinau ar man jų labai reikia, bet gal bent jau nemaišys. Pasirodo varžybų favoritai. Įdomu ar jaunoji Mira Rai iš Nepalo sugebės mesti iššūkį Emiliai? Kaip išaiškėjo vėliau, ji laikėsi puikiai, bėgo ilgą laiką kartu, tačiau kažkurioje vietoje prarado koncentraciją ir nukrito. Gerai, kad po to sugebėjo toliau tęsti bėgimą ir finišavo antra.
Startas lygiai 10:00 ryto. Bendras ir mums, kurie bėga ilgąją distanciją, ir tiems, kurie po pirmos viršūnės Tromsdalstinden suksis link finišo. Judu neskubėdamas, suvokdamas, kad manęs laukia ilga kelionė laukinės gamtos apsuptyje. Priekyje šmėžuoja Tomo juoda striukė. Jis, matosi, apimtas azarto, pilnas kovos dvasios. Senai, dar pavasarį sutarėme, kad bėgsime kartu. Taip lengviau – gali persimesti vienu kitu žodeliu, aptarti pojūčius, palaikyti vienas kitą, kai darosi sunku. Prisiveju jį ir toliau bėgam vienas šalia kito. 
Prasideda kopimas  į pirmąją viršūnę. Teisybę pasakius nelabai jį atsimenu. Kažkaip užropojau. Bet atsimenu, kad viršūnėje jau buvau pažaliavęs. Nelabai supratau kodėl taip sunku. Dabar, praėjus laikui, pradedu įtarti, kad galima priežastis buvo ženkliai nepakankamas maitinimasis bėgimo metu. Nors ir turėjau nemažai GU kofeininių geliukų, ROW BITE batonėlių, tačiau, kai įsitraukiu į bėgimą, labai dažnai pamirštu, kad reikia pildyti senkančias energijos atsargas. O gal aš klystu? Laikrodis parodė, kad ištaškiau 9500 kalorijų, kitą dieną suskaičiavau, kad geriausiu atveju į vidų įsidėjau pusantro tūkstančio. Iš ko bėgau – nežinau…
11840165_10205718855103782_1221603610_o-2
Prieš bėgimą su Tomu
Trumpai tariant kalno viršūnėje buvo šlykščiai šalta, vėjuota ir jau negyvai atsibodęs lietus merkė toliau be perstojo. Trumpos distancijos bėgikai nukurnėjo kairėn, o mes pasukome dešinėn. Ir… opapapa. Sniego šlaitas žemyn ir pritaisytos virvės. Čiumpu virvę ir staiga suprantu, kad mano dešinės kojos blauzdos raumuo sutrauktas mėšlungio. Aš jum pasakysiu, kad kabant ant virvės ir bandant kažkaip išsitiesti ant sniego sienos, kad nurimtų mėšlungis, nėra pats maloniausias dalykas. Virvė viena, aš kabu savimi užblokavęs nusileidimą ir suprantu, kad tapau taip vadinamu butelio kakliuku. Kažkaip nusileidžiu, metu į vidų Salt stick kapsules ir pasileidžiu žemyn sniego liežuviu. Taip, tuo pačiu, ant kurio Kilianas filmavo savo smagųjį nusiledimą. Varom su Tomu kaip kalnų slidininkai, dideliais zigzagais, tuo metu tikrai jaučiuosi puikiai, mėšlungis pamirštas, kažką lenkiam, Tomas krenta ant penktojo taško ir pasileidžia laisvuoju slydimu žemyn. Ši vieta patiko. Toliau prasidėjo tundra, per kurią bėgant teko kokius 5 kartus kirsti upelius. Vanduo šaltas, tačiau bėgant pėda greitai šyla. Po gerų dešimt minučių kojos sausos. Čia sutinkame vyruką, straksintį per upelį ant vienos kojos, bėgimo lazdos dirba už ramentus. Klausiu ar viskas gerai, nors jau aiškiai matosi, kad nieko gero. Sakau, gal galiu kuo padėti, pats suvokdamas, kad nieko, išskyrus savo petį aš jam pasiūlyti negaliu. Vienakojis pats supranta, kad sėdi iki ausų ir sako: “Ne, ne, aš pats, kaip nors nusigausiu iki punkto”. Pribėgam prie eilinio nusileidimo. Šį kartą tenka leistis miškinga vietove, takelis pramintas prieš tai bėgusių bėgikų, viskas pažliugę, vietomis tenka bristi per purvą. Kojos slysta, gerai, kad aplink auga nedideli medeliai, yra už ko užsigriebti. Porą kartų nepavyksta, šakos išslysta iš rankų ir tenka pračiuožti purvynu. Nusileidus, priekyje vėl matau Tomą, kuris manęs laukė kelias minutes,  su kažkokiais vyrukais. Pasiveju ir vėl tęsiame bėgimą kartu.  
photo 3
Tomas įveikia upelį. Šį kartą bristi netenka
O štai ir matinimo punktas miškelyje. Godžiai stveriu apelsinų ir bananų skilteles, pildau gertuves, perkandu tabletę su elektrolitais, kadangi neperkąsta nelenda į mano Salomonines gertuves. Atsisveikindamas su gerosiomis fėjomis maitinimo punkte dar pastveriu nuo stalo CLIF barą, susigrūdu į burną ir miname toliau. Prasideda pakilimas, jaučiu, kad masė burnoje veliasi ir nieko negaliu nuryti, todėl, dar pakankinęs gumuliuką burnoje, pakeliu išspjaunu ir seku Tomą. Tomas tolsta, jis vis aukščiau ir aukščiau ir aš suprantu, kad nebeturiu nei valios, nei jėgų jo vytis. Paprasčiausiai aš nebespėju su juo. Jis tolsta debesyje, kol pagaliau visai neišnykta, o aš lieku vienas. Dar sugebu aplenkti kažkokį vietinį smarkuolį, kuriam jau 56 metai, bet kilimas tęsiasi ir, pakėlus galvą, matau tik debesyse prasmengantį kalną, kuris niekaip nesibaigia. Pagaliau kažkas panašaus į viršūnę. Aš net patikėjau, kad įveikiau antrąją, kol, mano jau aprašyta savanorė, vaišinanti mane kakava bei sumuštiniu, nenugesina mano įkarščio: “Deja…” Taip aš atsidūriau ant atbrailos krašto ir… sustingau.
Trumpas dalyvio iš Danijos filmukas apie šią vietą:
Kaip jau minėjau, tas sąstingis ir kova su mintimis truko kelias minutes. Toliau prasidėjo kelionė, kokius nesu turėjęs gyvenime. Kabindamasis rankomis ir kojomis slinkau į priekį, vis vildamasis, kad jau tuoj tuoj pasieksiu viršūnę. Vienoje vietoje supratau, kad nebematau vėliavėlės, žyminčios trasa. Išmasčiau, kad, matyt, kelias eina kairiuoju kraštu žemyn. Nusileidau kelis metrus – ne, vėliavėles nematyti. Kariuosi atgal, lipu aukščiau – štai ji, oranžinė vėliavėle, rodanti man kelią. Taip atsirandu visiškai nesuvokiamoje vietoje – priekyje matau virvę, kuria reikia leistis žemyn, o toliau dar viena virvė, kuria reikia kabarotis aukštyn. Chebra, ar tai įmanoma??? Tupiu ant atbrailos krašto ir karštligiškai mąstau kaip judėti toliau, kur statyti kojas. Giržiu, kažkas šaukia mane vardu. Per debesis ir rūką matau tik kelis siluetus, kurie jau leidžiasi kitu kalno šlaitu ir suprantu, kad tai Tomas. Jis man pataria leistis virve ir apeiti tą sukilimą iš dešinės, nesinaudojant keliu, kuriuo kilti reikia virvės pagalba. Kažkaip sugebu nusileisti, toliau apeidinėju akmenų ir uolų luitais iš kitos pusės ir štai, pieš mane Hamprokken viršūnė, apgaubta rūko, debesų ir mįslingai baugi. Kelias į jos viršūnę – virvės pagalba. Paskutiniai 15-20 metrų ir viršūnė jau visai šalia.
photo 4
Štai ten yra išvargta viršūnė, kurią pasiekti teko virvės pagalba
Praleidžiu kelis bėgikus, besiledžiančius ta pačia virve nuo viršūnės ir pradedu ropštis aukštyn. Lipdamas sakau sau: “Kai grįšiu į Lietuvą – būtinai eisiu pasimokinti karstyti uolomis”. Pasiekiu viršūnę, atsistoju visu ūgiu, mano numerį fiksuoja teisėjai, o aš apsidairau. Velnias, manau, kaip dabar praverstų geras oras – juk vaizdai čia turi būti nuostabūs, o aš matau tik pilkas uolas, rūką ir judančias blyškias bėgikų figūras.
Viršūnė jau netoli
Toliau seka nusileidimas ta pačia virve, techniškas, oi ne, žiauriai techniškas leidimasis žemyn, kai kas minutę pasigirsta šūksnis “Rock” ir tu keli galvą, kad išvengtum susitikimo su atriedančiu akmeniu. Vienas nedidelis visgi suranda mano koją. Dzin. Leidžiamės, kiekvienas mano prisilietimas prie akmenų žyminas kraujo dėme – kažkur nudrožiau pirštą. Pirštinės Mizuno, pirktos prieš varžybas pavirto skuduru ir pro skyles mano pirštai žvalgosi kaip persigandę pingvinai iš po mamos papillvės. Iš po batų lekia akmenukai, akmenys, žemė slenka žemyn, su ja judu žemyn ir aš.
Akmenys ir uolos man dar sapnuojasi
Kai baigiasi akmenys, prasideda eilinis sniego ruošas, tačiau jau nebeturiu jėgų bėgti greitai, zigzagais, todėl tūpai minu žemyn, kišdams kulnus į priekį. Staiga dešinė koja prasmenga iki klubo į sniegą, kapstausi, slystu ir toliau nešuosi ant užpakalio. Žinau, kad taip lekiant yra labai sunku sutoti ten kur reikia, o kai akiratyje, tiesiai mano trajektorijos priekyje, išdygsta krūvelė akmenų, realiai pradedu melstis. Kūnas neklauso, aš nešuosi ir suvokiu, kad susitikimo su akmenimis išvengti nepavyks. Kišu dešinę koją į priekį, pats guldau kūno masę į kairę ir atsitrenkęs sustoju, Taip ir guliu, žemyn galva ant sniegelio. Lietaus lašai kapsi ant veido, o aš dėkoju likimui, kad praslydau taip lengvai. Keliuosi, toliau keliauju akmenų krūvomis, kurios, atrodo, čia niekada nesibaigs. Matyt, nelabieji troliai juos čia gamina trimis pamainomis. Bandau jais straksėti, bet tai tikrai ne bėgimas. Priekyje matau grupelę bėgikų, jie taip pat juda kaip sulėtintame kine. Toliau vėl sniegas, iš kairės nuostabus užšalęs ežeras, vėl akmenys, ir prasideda kažkas panašaus į tundrą. Jau galiu bėgti, pasiveju portugalą iš Briuselio. Kartu nusprendžiam, kad ši trasa yra kosminė ir judame toliau kartu. Kiek suprantu, kažkurioje vietoje sukam atgal link Hamperokken kalno, bet  tai yra normalus, aš turiu galvoje, bėgamas treilas mišku nuo kalno. Maitinėlė!!! Čia aš jau buvau su Tomu. Savanoriai griebia mano gertuves, pildo vandeniu, aš kemšu obuolius, bananaus, apelsinus. Mano bendrakeleivis portugalas išbėga pirmas, aš dar pašneku su savanoriais, matau varžybų dalyvį, kuris kažką nusisuko ir laukia varžybų pabaigos maitinėlės palapinėje. Dar pasidomiu kiek yra laiko ir atsakymas mane išverčia iš koto – be dešimt šešios, o tai reiškia, kad aš esu tik dešimt minučių nuo to momento, kai mane nuims nuo trasos, nes šioje vietoje laiko ribojimas yra aštuonios valandos. Aš jau trasoje beveik aštuonias valandas???? O man dar nusimato kilimas į tą patį Hamperokken, apie kurį pagalvojus man susuka vidurius. Ir tada dar dešimt kilometrų… Šioje vietoje mane apima panika. Aš pirmą kartą gyvenime kariauju ne tik su savimi, bet ir su laiku. Laikas bėga negailestingai greitai. Tikrai, jaučiu beveik fiziškai, kad jis šį kartą yra greitesnis nei aš.
Pajudu ir aš. Už gero puskilometrio sutinku portugalą, kuris laukia manęs – nusprendė, kad dviems bėgti bus geriau. Bešnekėdami pražiopsome eilinį posūkį žyminčią vėliavėlę ir bėgam kelias minutes nieko neįtardami. Staiga abu suprantame, kad kažkas ne taip. Sukam atgal. Abiem atrodo, kad tai jau ne tas kelias, kuriuo ką tik bėgome. Lengva panikos banga. Ką daryti, juk laikas tiksi, o mes matome abiejose pusėse po kalną ir neaišku link kurio turime bėgti. Staiga tolumoje, dešinėje tarp madžių pasirodo raudona bėgiko striukė. Valio, mes suradome kelią. Sakyčiau tai buvo puikus adrenalino pliūpsnis, kuris man suteikė papildomos energijos. Toliau vedu mūsų duetą, pasivejam du bėgikus ir štai mes prie garsiai šniokščiančio krioklio, kurio pasirodymas reiškia, kad prasideda paskutinis pakilimas į viršų.
photo 2
Mes penkiese, visi traukia savo lazdas, o aš, kadangi su jomis nedraugauju, sakau, chebra, jūs čia surinkinėkite savo žaislus, o aš varau aukštyn. Pasivysite. Kaip parodė ateitis – tai buvo puikus sprendimas. Jie manęs nepasivijo ir visi buvo nuimti iš trasos. Taigi tokio paties likimo per Marytės plauką išvengiau ir aš. Lipu į viršų tuo pačiu miško pažliugusiu “takeliu”, laikausi už šakų, medžių, bet jie jau, vargšai, atlaikę visų bėgikų nusileidimą ir pakilimą, lenda iš žemės su šaknimis, slysta iš rankų, bet aš kabarojuos. Kabarojuos, nors jaučiu, kaip akumas eina į pabaigą. Motyvuoja tik tai, kad chebra su lazdom niekaip manęs neprisiveja ir pažadu sau, kad užlipęs suvalgysiu du Row baitus. Užsikariu, prasideda tundra, kemšu savo batonėlius ir skuodžiu toliau. Galvoje tvinksi viena mintis: “Laikas, laikas”. Upės, brendu per jas, kai kurios tik sušlapina batus, paskutinės dvi – iki kelių. Nieko, išdžiūsime. Aha, o čia kas? Sniego liežuvis, kuriuo tenka jau kartis aukštyn. Kojos iš apačios šala, aš keikiuosi, bet nieko negaliu padaryti, reikia kentėti ir tikėtis, kad ir tai kažkada baigsis. Sniegas baigiasi, atsisuku – mano palikti bėgikai kerta upę. Toliau prasideda kilimas. Kilimas be pabaigos. Jis nesibaigia. Aš pagaunu vieną bėgiką, kuris, panašu dar labiau trūkęs nei aš. Taškas, kuriame žymimas laikas. Ne, dar nieko nesako – galiu tęsti. Trys žingsniai aukštyn ir aš sustoju. Akimis dėlioju kitų trijų žingsnių maršrutą ir vėl kartoju tą patį veiksmą. Kelis kartus pagaunu save, kad tuoj tuoj versiuos atgal per galvą ir nuriedėsiu. Jau kaip riedėsiu, tai riedėsiu… Sustosiu, matyt kokiame nors upelyje. Ne, ridentis nereikia, reikia eiti pirmyn. Lūžęs bičas atgyja ir praslenka kaip vaiduoklis pro šalį. Mes abu kovojam savo kovą. Kovą už savo garbę, kovą už teisę vadintis Ultra, kovą už galimybę suspėti į laiką, kovą už tuos, kurie mus myli ir kurie dabar sėdi prie kopiuterių ekrano ir laukia. Tas nesibaigiantis laukimas ir tiksintis laikas. Viskas, virvės prieš nosį, sniego kalnas su išmintais laiptukais irgi čia. Taip taip taip, aš čia jau leidausi, kai mėšlungis apsilankė. Griebiu virvę, ji šlapia, tačiau geriau tokia, nei jokios. Tomas pasakojo, kad tais laiptukais užlipo be virvės pagalbos. Nežinau, ar būčiau sugebėjęs. Kaip personažas iš siaubo filmo “Gyvų numirėlių naktis” užsikabaroju ant viršūnės. Čia sėdi mane aplenkęs vyrukas, teisėjai fiksuoja mano numerį ir mes pradedame skausmingą kelionę žemyn. Akmenys,vėl akmenys nuo kurių jau konkrečiai bloga. Mane pykina nuo šitų uolų gabalų. Bičas sustoja nusilengvinti, aš jo nelaukiu, nes priekyje matau kito vyruko figūrą. Pagauti, pagauti ir laikytis kartu, nes taip lengviau. Prasideda kažkas panašaus į bėgimą, pasiveju vyruką ir toliau varom greta. Nekalbam – neliko nei jėgų, nei noro. Nežinau nei kiek valandų, nei kiek liko kilometrų. Spėju garsiai, kad kažkas gal apie aštuonis kilometrus? Semiam vandenuką iš upelio į savo gertuves (kalnų gėris – nereikia nešti daug vandens, nes natūralių jo resursų ten yra apsčiai) ir nešamės toliau. Pagaunam dar vieną einantį vyruką. Suomis. Mums bėgant pro šalį jis sako: ”Vaikinai, mes nespėjam”. Ką reiškia nespėjam, tu bėk ir gal dar turėsime šansą. Raunu į priekį ir, vedamas minties, kad gal vis dar spėsiu į finišą laiku, bėgu. Vyrukai seka mane. Paskutinis maitinimo punktas. Apelsinai, klausimas kiek dar liko ir ar spėjame. atsakymas mane užmuša: “Ne, vyrukai, deja, jūs nespėsite. Bėgti dar 4-5 kilometrai ir iki dešimtos valandos liko 25 minutės.”. Pirma mintis, “Nevaryk, aš tikrai galiu spėti. Raunam su vienu iš bėgikų (atrodo britas), bet prasidėjęs visai nedidelis kalniukas galutinai nužudo mano motyvaciją. Aš – pralaimėjau. Šis suvokimas buvo pats skaudžiausias. Suvokima, kad neįsipaišiau į laiko limitą, kad negaliu priversti save bėgti, nors iki finišo liko vos keli kilometrai. Skambina Zamira. “Tu gyvas? Kur tu?” Sakau, panašu, kad gyvas, o iki finišo kokie trys kilometrai, bet tai jau nesvarbu. Jaučiu, kad tuoj tuoj apsižliumbsiu. Padėkoju žmonai už palaikymą ir kažkaip prisiversčiu judėti pirmyn. Dar spėju pagalvoti apie tai, kad šį bėgimą skyriau vaikams, kovojantiems su vėžiu Santariškių onkologiniame skyriuje ir mano kova tuoj baigsis, o jie kovoja kiekvieną dieną. Ir jų kova yra nepalyginamai sunkesnė ir svarbesnė. Tai kova už brangiausią ką mes turime – už savo gyvybę. Tarp kitko, skaitantys mano blogą – labai visų jūsų prašau pervesti bent po kelis eurus į šios Airijos lietuvių bėgikų organizuotos labdaros akcijos fondą. Tai galite atlikti apsilankę šioje nuorodoje: https://fundrazr.com/campaigns/0zv89/ab/64qN0d
Tikiu, kad visi galite prisidėti prie šaunios akcijos ir padėti mažiesiams ligoniukams – jiems mūsų pagalba reikalinga iš tiesų. Juk vienam kitam stiklui alaus ar kavos puodeliui prilygstanti suma mūsų nenuskurdins, ar ne, bėgikai?
Deja, daug jėgų man neįpučia ir tokios tyros mintys. Į kalniukus einu, nuo kalniukų bėgu. Jėgų – didelis ir storas nulis. Kildamas į eilinį kalniuką pamatau finišą. Sukaupęs viską, kas dar liko pradedu risnoti greičiau. Mano nuostabai pasigirsta palaikymo šūksniai, akies krašteliu matau paraleliai bėgantį Kilianą, kažkas mojuoja varpeliu, skleidžiančiu Alpių garsus. Kertu liniją, bandau pakelti rankas, bet jos bejėgiškai svyra. Kilianas sveikina mane baigus trasa, užkabina medalį, Tomas spaudžia ranką, varžybų atributas jogas tiesia arbatos puodelį. Bandau kažką sakyti apie tai, kad nespėjau laiku, Kilianas atsako, kad viskas gerai, aš finišavau. Rodau jiems savo skylėtas pirštines – chebra juokiasi.
Viskas kas liko iš mano naujųjų Mizuno pirštinių. Nepritaikytos…
110 bendroje įskaitoje ir 95 tarp vyrų. Antras nuo galo. Viso dalyvavo 156 bėgikai. 12 valandų ir 27 minutės – tiek laiko truko mano kelionė po Tromso apylinkes. O pirmojoje viršūnėje buvau 39:-)
Mano finišas, ačiū Tomui! https://www.youtube.com/watch?v=4cRUJ_wqeuE
Suprantu, kad po manęs dar laukiamas vienas bėgikas. Jaučiuosi visiškai bejėgiškai ir beviltiškai. Viduje visiškas vakuumas. Juodoji skylė. Noriu valgyti. Žiauriai. Tomas atneša kažkokios košės. Trigubą. Darbuojuos šaukštu ir dubenėlis ištuštėja. Prašau dar. Še, dar dvigubą. Dingsta ir ta. Persirengiu, dantis nestovi ant danties. Kratausi nuo šalčio. Dar karštos arbatos. Keltuvas. Tomas paprašo dviejų estų su automobiliu, kad pametėtų mane iki viešbučio. Už ką esu jam baisiai dėkingas. Jis parbėgo pats.
Trumpi du filmukai apie Tromso sky race: https://vimeo.com/135497128
Viskas. Nuotykis baigtas. Aš gyvas. O tai, panašu, yra svarbiausia. Ir, žinoma, įgyta patirtis. Ji yra neįkainojama.
Taip, tai buvo sunkiausias bėgimas mano gyvenime. Ir net ne pakilimo metrų prasme, o apskritai pačios trasos, techninio sudėtingumo prasme. Ir aš pagaliau supratau kuo skiriasi treilas nuo sky race. Todėl drąsiai galiu rekomenduoti šį bėgimą visiems nutrūktagalviams. Tik prieš tai nepamirškite apsilankyti jaunojo alpinisto kursuose:-)))
Sėkmės auginant svajones ir jų siekiant!
Kitą dieną po bėgimo
Kitą dieną po bėgimo
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s