Bėgimas ir… labdara (Berlyno maratonas)

42 195 metrai greičiau nei per 3 valandas… Ši svajonė blaškosi pradedančiųjų ir šiek tiek pažengusių bėgikų tarpe kaip šmėkla vidurnaktį po tamsius pilies užkaborius. Ji neduoda ramiai gyventi. Bent jau nedavė man. Aš garsiai  visiems šaukiau, kad, tipo, man vienodai per kiek aš tą maratoną nubėgu, žinau, kad galiu ir greičiau, bet man tai nesvarbu ir pan. Deja, reikia pripažinti, kad tas neatitikimas tarp pusės maratono rezultato ir mano pilno maratono PB tikrai rimtai kirto per mano savivertę ir savimonę. Jau praeitais metais, kai likus kelioms savaitėms iki Stokholmo maratono sugebėjau pagerinti savo pusmaratonio rezultatą 9 min. ir pritempiau jį iki 1:23, pagalvojau, kad jau atėjo laikas “lipti” iš trijų valandų. Deja deja… Lipimas Stokholme vyko skalndžiai ir puikiai iki…32 kilometro. Tada atėjo atšuoliavo mano “geriausias” draugas mėšlungis ir, sustojęs kokius 10 kartų per likusius iki finišo 10km, įriedėjau į Olimpinį Stokholmo stadioną ant kojų, kurios manęs ne tai, kad neklausė, bet totaliai atsisakė pripažinti, kad yra mano kūno sudedamosios dalys ir privalo paklusti centrinės vadovybės įsakymui žvaliai ir oriai risnoti link finišo. Aš net nešsisaugojau atminimui nei vienos nuotraukos iš to savo košmariško finišo, nes negalėjau į jas be skausmo žiūrėti. Likus kilometrui iki finišo gulėjau ant asfalto ir kažkoks žiūrovas bandė man padėti susitvarkyti su sutrauktais į mazgus kojų raumenimis. Stadiono takelyje mane aplenkė, toks buvo įspūdis, didžioji daugumo maratono dalyvių.  Rezultatas buvo geromis 10 min. prastesnis nei tikėjausi – 3:10.

Šiai metais turėjau linksmą “kalnų startų” sezoną ir kažkaip dar pavasariop man kilo mintis, kad tų trijų valandų taip ramybėje nepaliksiu. Sezoną uždarinėsiu maratonu ir uždarinėsiu taip, kad artimiausius metus į jo pusę nereiktų net žiūrėti. Ta prasme išsikėliau sau tikslą – “išbėgu” iš trijų valandų ir toliau ramiai koncentruojuos ties treilais ir skyrace’ais. Jeigu nepavyks – buvo suvokimas, kad nenusiraminsiu tol, kol to nepadarysiu, o tai piešė baugias perspektyvas bėgioti po maratoną kiekvienais metais. Nesupraskite manęs neteisingai – aš tikrai nieko prieš bėgimą neturiu, net atvirkščiai, myliu jį be proto.  Bet maratonas mieste? Boring! Niekaip nesuprantu kam daryti tai kas nepatinka, kai gyvenimas ir taip yra trumpas. O bėgioti mieste, po to kai paragavau treilo, man tikrai pasidarė nebeįdomu.  Ir dar vienas faktorius, kuris, neslėpsiu, mane neramino yra tai, kad, velniai rautų, su kiekvienais metais aš senstu ir vieną dieną paprasčiausiai gali nebeužtekti tik noro tikslui pasiekti. Man 45. Žinau, kad žmonės iš trijų valandų lipa ir po penkiasdešinties, bet aš suprantu, kad su kiekvienais metais atsistatyti po krūvio darysis vis sunkiau… Taigi, kadangi sprendimas dalyvauti maratone buvo priimtas, beliko pasirinkti vietą. Kur ten pasaulio rekordai statomi? Kur lygios trasos? Kur nerealus žiūrovų palaikymas? Ar tik ne Berlyne? Kaip suprantu, Berlyno maratonas yra vienas iš greičiausių pasaulyje maratonų, tiesioginiai skrydžiai iš Stokholmo taip pat egzistuoja pakankamame kiekyje, todėl su vieta daugiau klausimų nekilo. Kilo klausimas su registracija. Taip jau yra, kad patekti į didžiuosius pasaulio maratonus nėra lengva. Visokios loterijos ir panašios nesamonės. Tačiau yra dar vienas būdas, kaip be problemų užsiregistruoti į panašaus pobūdžio renginį. Nežinau ar daug tautiečių žino apie jį, tačiau panašu, kad anas mūsuose nėra labai populiarus. Pakliūti į tokį renginį galima per labdaros fondus, kurie su malonumu jums įteiks registraciją (žinoma jūs už ją susimokėsite), kadangi fondai yra žiauriai suinteresuoti turėti kaip galima daugiau bėgikų, kurie renka finansinę paramą šiems labdaros fondams. Taigi iki 2011 metų aš pats nieko apie labdaros rinkimą bėgant (ar šiaip darant ką nors neįprasto ir šaunaus) negirdėjau ir nežinojau. Apie tai išgirdau iš žmonos pusseserės vyro brito Beno. Buvau tik grįžęs iš savo pirmojo maratono Varšuvoje, po kurio sau geležinėm/betoninėm konstrukcijom pažadėjau, kad tai buvo pirmas ir paskutinis mano maratonas gyvenime. Blogai ten buvo. Labai blogai. Mėšlungis smogė dar neprasidėjus 28 kilometrui ir paskutiniuose kilometruose aš jau ėjau kaip viduržiemį nelaisvėn paimtas Vermachto kareivis prie Stalingrado. Taigi praėjus kelioms savaitėms po košmaro pavadinimu “Mano pirmas maratonas”, Ozo prekybos centre mano pasigavo Benas ir tiesiai švieisiai paklausė: “Ei, bičas, turiu tau pasiūlymą” ??? “Kitais metais Siera Leonėje bėgam maratoną!” Atspėkite kokia buvo mano reakcija:-). Ne, aš jo nepasiunčiau, bet mandagiai daviau suprasti, kad nieko bendro nei artimoje, nei tolimoje ateityje nei su maratonu, nei su Siera Leonė turėti neplanuoju. “Pala pala, o kur ta Siera Leonė yra? Sakai, Vakarų Afrikoje? Ne, tada tikrai nenoriu.” Nepadėjo ir trumpas įvadas apie tai, kad pirmą kartą šalies istorijoje rengiamą maratoną organizuoja Didžiosios Britanijos labdaros fondas Street Child of Sierra Leone, kuris renka lėšas mokyklų šalyje statyboms bei vaikų iš gatvių sugrąžinimui į namus bei suteikimui jiems galimybę mokintis bei gyventi šeimose.  Mane paliko ramybėje. Bet neilgam. Buvo dar vienas susitikimas su Benu prie daug alaus ir jo pasėta sėkla pradėjo leisti daigus. Aš sužinojau daug anksčiau negirdėtų dalykų apie Siera Leonę, pilietinį karą, deimantus, vaikus-kareivius (visi, turbūt, matę puikų filmą su L. DiCaprio “Blood diamond”), labdaros fondą SCoSL, bei Didžiojoje Britanijoje labai populiarų labdaros rinkimą išsikeliant sau bet kokį iššūkį. Pasirodo, Londono maratone, nuo jo įkūrimo iki 2012 metų labdarai buvo surinkta virš 500 mln. svarų sterlingų. Trumpai tariant Benas padarė neįsivaizduojamą darbą užsieniečiui, gyvenančiam Lietuvoje – jis surado keturis lietuvius (aš pakviečiau dar vieną) ir mes 2012 metų gilų viduržiemį visi susirinkome pirmą kartą bei sukūrėme šešių bėgikų komandą pavadinimu Running for change. Nepabijosiu šio žodžio – legendinę komandą. Iki šiol aš esu dėkingas likimui, kad man teko garbė būti šios puikios komandos, kuri mano žiniomis, pirmoji Lietuvoje bėgimą susijo su labdara ir pagalba tiems, kam iš tiesų sunku, dalimi. Mūsų susitikimo vieta tapo Vapiano kavinė, kurioje buvo diskutuojama, ginčijamais, aptariama ir kuriami planai ką reikia nuveikti iki komandos išvykimo į Sierą Leonę. Taip taip. Jūs supratote teisingai. Komanda buvo sukurta su tikslu prabėgti maratoną šioje Vakarų Afrikos šalyje bei surinkti britiškajam fondui lėšas, už kurias bus pastatyta mokykla šalyje, kuri tuo metu JT šalių reitinge užėmė vietą pirmame dešimtuke nuo galo. T.y. tai buvo viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių. Niekas iš mūsų nežinojo, ką reikia daryti, kad lėšos pradėtų plaukti į mūsų remiamos organizacijos sąskaitą. Bet Benas žinojo. Niekas iš mūsų nebuvo bėgęs gyvenime maratono. Bet aš buvau. Todėl paraleliai prasidėjo du dideli darbai. Administraciniai ir kūrybinai, kadangi reikėjo įkurti labdaros organizaciją Lietuvoje, kad turėtume juridinį statusą ir galėtume rinkti lėšas, komandos logo, prisistatymas draugams, pažystamiems ir šiaip žmonėms, kas mes tokie ir ko siekiame. Antras darbas buvo ruoštis maratonui, kitaip sakant treniruotis. Mūsų pasiruošimas prasidėjo sausio mėnesį ir man prieš akis stovi vienas iš mūsų ilgųjų sekmadieninių bėgimų, kai lauke buvo -22 laipsniai. Juokėmės, kad ruošiamės visai ne toms klimatinėms sąlygoms, kurios mūsų lauks Afrikoje. Visi mes buvome, o ir dabar esame, žiauriai skirtingi, su įvairiomis profesijomis, darbais, tačiau stengėmės kaip įmanydami sekmadienį susirinkti visi kartu ir prasibėgti, aptarti nuveiktus darbus. Komandoje buvo du koučeriai, prezidentės asmens sargybinis, auditorius, aktorius ir diplomatas. Darbai vyko – Leo sukalė simbolinę aukų dėžutę, atsirado keli komandos narių pasirodymai TV ekranuose, radijo laidose, straipsniai spaudoje. Mes išsikėlėme sau tikslu surinkti 25000 EUR, kas man tuo metu atrodė visiškai nerealu. Kaip parodė ateitis – rezultatas priklauso nuo įdėto darbo. Viskas kaip ir bėgime. Kaip ir darant bet ką šiame gyvenime. Manau, kad savo dviems maratonams Siera Leonėje bei kelionėms po šią mane sužavėjusią šalį kada nors skirsiu atskirą blog’o įrašą. O jei trumpai tai šiai dienai Running for change http://www.runningforchange.lt/ yra surinkę virš 38 000 EUR mokyklai, bei dar pridėjusi 6500EUR prie kito SCoSL projekto, skirto pagelbėti Siera Leonės vaikams, kurie liko našlaičiais po nesenai šalį nusiaubusio Ebolos viruso. Jau lėšų rinkimo eigoje mes gavome britų pasiūlymą surinktas lėšas suinvestuoti į vieną mokyklą bei prisidėti prie jos stafo mokymų bei pačios mokyklos išlaikymo. Mokyklą buvo nuspręsta statyti Kotor kaimelyje, Tambakhos regione vietoj anksčiau ten stovėjusios pašiurės, kuri artimiausių šešių ar septynių kaimelių vaikams atstojo mokyklą, kol nebuvo sugriauta praūžusios vėtros. Man džiugu, kad tolimoje Afrikoje stovi mokykla, kurios statybai pinigus mes rinkome visame pasaulyje. Nemaža dalis jų buvo surinkta ir Lietuvoje. Žinoma, tų kelių metų eigoje teko išgirsti ir neįpatingai gerų žodžių ir pasinervinti, kai susidurdavau su komentarais, tipo: “Lietuvoje pilna kiaurų stogų, o jūs kažkokiai Afrikai renkat pinigus”, “Geriau vaikų namams Lietuvoje padėtumėte”, “O patys už surinktus pinigėlius paturistausite prabangiai”. Teisybę pasakius aš pats po abiejų savo kelionių metus skolas atidavinėdavau, kadangi nuvykti į Siera Leonę tikrai nėra iš pigiųjų… Bet tai, ką ten patyriau ir pamačiau – apvertė manyje viską. Ir kai grįžus man kas nors bandydavo paaiškinti, kaip Lietuvoje bloga gyventi, aš galvodavau, kad susprogsiu besinervindamas, nes žmonės, kurie taip kalbėjo,  paprasčiausiai nesupranta ką reiškia blogai gyventi. Bet apie Afriką kitą kartą. Įvykus pirmai kelionei mes visi grįžome su šiek tiek nurautais stogais, tačiau reikėjo naudotis momentu ir papasakoti savo rėmėjams ir draugams įspūdžius. Mes išspausdinome kelionės nuotraukų albumus, pagaminome kalendorius, gražiausias nuotraukas perkėlėme ant didelio formato spalvotų drobių, sukūrėme trumpą filmukąhttps://www.youtube.com/watch?v=wC0P7aaq5ds apie kelionę ir vieną vakarą Mažojo teatro patalpose surengėme padėkos vakarą savo draugams ir rėmėjams. Puikus buvo renginys, kurio metu įspūdžiai liejosi laisvai, o pardavę savo spausdintą produkciją mes surinkome dar daugiau lėšų. Mūsų nuotraukų paroda pradėjo keliauti per Lietuvą, žiemą mūsų kapitonas Benas įsigudrino į Vilnių atvežti muzikinę grupę Sierra Leone’s Refugee All Stars ir mes organizavome jų koncertą Tamsta muzikiniam klube. Tačiau vienu iš didžiausių pasiekimu skaitau tai, kad pavyko šiuo projektu sudominti Vilnius international school ir dabar šios mokyklos moksleiviai kiekvienais metais organizuoja labdaringą bėgimą Bernardinų sode, kurio metu sirinkti pinigai keliauja mokyklai Sierai Leonėje.

Taigi po tokios “trumpos” įžangos apie labdarą, sugrįžtu link Berlyno maratono:-). Žinojau, kad SCoSL šiuo metu yra “užkūrusi” Legacy of Ebola Appeal programą http://www.street-child.co.uk/legacy-of-ebola-appeal, kurios pagrindinė maintis yra, kad su Ebola į šalį įžengė humanitarinė katastrofa ir kelios dešimtys tūkstančių vaikų liko našlaičiais. Taigi, mano pasrinkims buvo labai lengvas – kreipiuosi į britus, jungiuosi prie jų rinkdamas lėšas, o iš jų gaunu registraciją į Berlyno maratoną. Tai tikrai nebuvo sudėtinga:-). Žinoma, kol negavau patvirtinimo iš bėgimo organizatorių, kad man priskirtas bėgimo numeris, neatidarinėjau sąskaitos Virginmoneygiving, bet, kaip parodė netolima ateitis, man užteko vos kelių savaičių, kad surinkčiau beveik 1000 svarų sterlingų http://uk.virginmoneygiving.com/fundraiser-web/fundraiser/showFundraiserProfilePage.action?userUrl=runningkidney

Labiausiai prieš kelionę neramino du dalykai. Pirma, turėjau įtarimų, ir pasirodo ne veltui, kad organizatoriai man, kaip bėgančiam už charity skirs vietą paskutiniame bėgikų bloke iš kurio ištrūkti laiko neužtektų, matyt, iki pat finišo:-). Žinant su kokiais lūkesčiais vykstu ir žinoti, kad prieš tave stovės geras kilometras bėgikų – man buvo baisu. Antra, neturėjau žalio supratimo apie savo fizinę formą. Paprastai prieš maratoną prasibėgi žmogus kokiose varžybose pusmaratonį ir daugiau mažiau aišku ko tikėtis. Šį kartą mano paskutinis startas buvo rugpjūčio pradžioje Tromso, paskui atostogos Sardinijoje, kur laksčiau savo malonumui kalnais bet ne ilgiau kaip po valandą per dieną, nes juk atsotogos. Pasiruošimas vyko paskutines penkias savaites ir per jas turėjau tik vieną pilnavertį ilgą 30 km. bėgimą asfaltu. Taigi, susikoncentravau į kilometražo didinimą per savaitę iki 110-115 kilometrų, bei pradėjau daugiau laiko skirti greičiui bei jo ištvermei. Kartą per savaitę bėgdavau į netoli namų esantį parankų 250m ilgio kalniuką 8-10 kartus 95% MHR arba varinėdavau parke 1 kilometro tiesiąja 3:35-3:40 greičiu. Dar kartą per savaitę prisiversdavau save iškeisti pietus į tempinį 10 km bėgimą, kuriame užtrukdavau apie 40 minučių. Savaitgaliais – straksėjimai miškais. Artėjant maratonui pradėjau jausti, kad ateina nuovargis. Trūko miego, bėgimas neteikė didelio malonumo, kartais, ypač per greičio treniruotes, jausdavausi kaip einantis į lažą. Tačiau žinojau vieną dalyką – ką įdėsiu dabar, tą ir turėsiu Berlyne. Visą laiką atrodė, kad vėl kažko pritruks. Ypač kai pagalvodavau, kad norint išbėgti iš 3 valandų teks kilometrą bėgti 4:15 tempu, o tai mane kažkaip ypač stresino. Šį kartą nusprendžiau visiškai pakeisti savo maitinimo strategiją. Jeigu anksčiau maitindavausi bananais, tai dabar apsisprendžiau, kad imsiu su savimi į trasą 3 GU geliukus (juolab, kad mano organizmas šiųmetinių treilų metu reagavu į pastaruosius saikingai) bei pasiimsiu savo brangiausias Salt Stick kapsules, kurios man jau dviejų ultrų metu leido nesukti galvos apie mėšlungį (paskutinis kartas buvo Tromso, tačiau aš ten kabarojausi virve ant sniego ir dar nebuvau prarijęs nei vienos kapsulės, todėl leidžiu sau galvoti, kad paprasčiausiai padėjau koją taip, kad raumuo gavo įtampos ir sureagavo).

12038473_10206757677291807_8716771138435984817_n
Zamira, aš, Laura ir Dirkas

Taigi su tokiais nuogąstavimais ir mintimis išskridau ant Berlyno. Apsistojome pas savo puikius draugus, su kuriais susipažinome mūsų rotacijos Maskvoje metu. Vokietijos ambasada organizavo ambasadų futbolo turnyrą, kuriame mūsų ambasadą taip pat dalyvavo. Taigi jo metu prie komandos priėjo žavi lietuvaitė Laura. Išaiškėjo, kad nutekėjusi už Vokietijos diplomato – galutiniam rezultate pradėjome draugauti šeimomis. O puikiausias šios užgimusios draugystės rezultatas buvo tas, kad Lauros vyras, Dirkas, pasirodo beesąs aistringas bėgikas ir jie kiekvieną sekmadienį su draugais važiuodavo prie Maskvos upės prasibėgti 10km.  Taip mes su Zamira atsidūrėme bėgimą mylinčių žmonių būryje ir, laikui bėgant, bėgimas man tapo pargindine varomąja jėga šiame gyvenime. Penktadienį draugų dukra nuvežė mane iki numerių atsiėmimo vietos ir aš, pamatęs patalpas senajame oro uoste, kuriose šmirinėjo tūkstančiai bėgikų iš viso pasaulio, pagaliau, pradėjau suprasti į kokio dydžio renginį aš pakliuvau. Norint pakliūti į salę, kurioje vyko numerių atsiėmimo procesas teko praeiti kelias sales, dydžio kaip stadionas, kuriose belekokie gamintojau siūlė įsigyti belekokios bėgimui skirtos produkcijos. BELEKOKIOS!!! Ėjau užmerkęs vieną akį ir sau mintyse kartojau: “Vyruti, tu gi viską turi, tau nieko nereikia”. Šiaip ne taip prasibrovęs pro prekybininkų pinkles, pagaliau pasiekiau kelionės tikslą. Vyrukas prie įėjimo į teritoriją užspaudė man ant riešo tipo riešinę “Berlin 2015”, kas turėjo suteikti man galimybę pakliųti į zonas, skirtas tik bėgikams. Kai pagaliau atsidūriau prieš žilagalvį savanorį ir nedrąsiai ištiesiau savo išspausdintą registracijos formą bei asmens dokumentą, šis įteikė man didelį plastikinį maišą su BMW logotipu, keliais niekučiais viduje ir mano varžybinį numerį, ant kurio puikavosi raidė H. Ką tai reiškia aš jau supratau, bet dėl visa ko pasitikslinau ar blokas H bus tas, kur bėgikai stovės patys paskutiniai? Ja ja, atsakė senolis. Ėėė ne, aš taip nežaidžiu, sakau, duok man raidę C, nes žinau, kad šiame bloke rinksis žmonės, kurie bėga 2:50-3:00. Sako, negaliu, eik ana ten pas ana tą, jis tau ir padės. Dar pamerkė akį ir pasakė: “Eat lot of carbs and no sex tonight ant tomorow” . Chmmm… Nutipenau pas ana tą ana ten, kuris gali padėti. Anas sako: “Ne ne ne, galiu tik viena raide aukštesnį bloką tau duoti, o jei nori gauti C – nešk mitriai čia įrodymus, kad bėgi per 3:00 ar greičiau”. Bandau jaunuoliui paaškinti, kad per 3:00 dar nebėgu ir jokių sertifikatų su savimi nesivežioju, bet, kaip Dievą myliu, pažadu, kad bėgsiu greitai kaip galiu ir proceso nestabdysiu. Nepadeda. Sako, ana ten yra helpdesk, kreipkis pas juos. Jau rimtai sunerimęs prieinu prie moterėlės Help desk’e ir graudžia veido išraiška pradedu pasakoti ko aš ant ponios Berlyno atvykau ir kaip noriu asmeninį sukalti. Ponia mane išklausė ir sako, kad, žinai, aš angliškai ne viską suprantu, tai tu man trumpai imk ir ko tau reikia pasakyk. Aš ir saku: “Give me, frau, please letter C”. Frau paima raidę C, užklijuoja ant manosios H, o aš jau pasiruošęs ją išbučiuoti. Viskas. Problema sutvarkyta.

Žinot, atvykti pas draugus, kurių nematei daugiau kaip metus, yra gerai. Bet ir blogai. Draugai traukia ant stalo skanų vyną, vedasi į visokias puikias užeigas ir tu supranti, kad su abstinencija šį kartą nepavyks niekaip. Net ir žinant, kokį išsikėliau sau tikslą, nusprendžiu, kad kelios taurės vyno ar bokalas alaus man neturėtų pakenkti. Ir, turiu pripažinti, kad sąžinė buvo rami ir ant manęs nešaukė.

Šeštadienio rytą Dirkas paskambino į oro uostą ir paklausė ar  dienos bėgyje bus laisvas jo mylimas keturvietis Cessna 172 lėktuviukas.Atsakymas sužadino vaizduotę ir, šiek tiek, sujaudino – lėktuvas jūsų 14:00-17:00. Aš dar spėjau susitikti su savo senu klasioku Daliumi, (kartu penktoje klasėje nedrąsiai įsliūkinome į Vilniaus Žalgirio stadioną ir pradėjome lankyti lengvosios atletikos treniruotes), kurį matau labai retai, bet kai susitinkame – alus liejasi laisvai:-). Šį kartą buvo gana keista sėdėti ir bendrauti apmirusioje rytinės saulės nutvieksto Berlyno kavinukėje ir gurkšnoti… kavą.

12063662_10206757409245106_856924627439606239_n
Berlyno apylinkės iš viršaus

Dirkas nesenai išlaikė piloto licenziją ir taip įgyvendino savo seną ir gražią svajonę – pilotuoti lėktuvą. Po pietų nuvykstame į oro uostą ir paskraidome po Berlyno apylinkes. Mes su Zamira pirmą kartą tokiame mažame lėktuviuke. Jausmas įdomus, vaizdai – užburiantys. Nusileidžiame kažkokioje pievoje, kuri, pasirodo yra  pakilimo/nusileidimo takas, einame į oro uosto(!) kavinukę, išlenkiam po bokalą kvietinio nealkoholinio ir skrendame atgal. Turiningas laisvalaikis, ne kitaip.

Sekmadienio rytą papusryčiauju lengvai (miūsliai su pienu, pora sumuštinių su užtepėle tipo Nutella, kavos puodas) ir Dirkas palaiko man kompaniją traukinuku iki starto vietos. Išsiskiriame, kadangi toliau eiti leidžia tik bėgikams, sutariame kur susitiksime po bėgimo. Vėsoka. Maksimum +7 laipsniai. Kažkuo visa tai pradeda priminti mano pirmąjį maratoną Varšuvoje… Susirandu palapinę, kurioje galiu palikti savo daiktus, užsimetu kažkokį seną sportinį treningą ant viršaus, priduodu daiktus ir einu link starto. Paėjėti tenka nemažai, laikas bėga, iki starto lieka geras pusvalandis. Susirandu savo bloką C, aplinkui minios žmonių apšilinėja, matau fokusistą Juozą – susikaupęs risnoja, pradedu risnoti ir aš. Bėgu lėtai, apšylu, pora pagreitėjimų, pora tempimo pratimų, prariju vieną GU gekliuką ir likus 15 min. stoviu į eilutę prie būdelių paskutinių lašų išspaudimui. Laikas bėga, eilė trumpėja kankinamai lėtai ir aš, nusispjaunu į šitą reikalą – aplink daug krūmų, visi jie apstoti vyrukų, kai kur tupi merginos. Kuo aš blogesnis??? Likus 5 min, aš prie įėjimo į savo bloką, o įėjimas užsiblokavęs, kadangi jau pilna bėgikų ir kiti nebepatenka į vidų. Tenka ropštis per tvorelę, chebrytė bloko viduje pasispaudžia, priima mane ir toliau stovime visi kartu kaip silkės statinėje. Nepatogu, bet šilta.

12042970_10206761245501010_3551459357222155233_n
Neigiamas splitas – tai jau kažkas:-)

Šūvis, pradedame eiti, po geros minutės prisiiriame iki vartų ir toliau pasileidžiame bėgti. Bėgti man iš pradžių, pasakysiu jums, patiko nelabai. Nesijaučiau žvalus, nesijaučiau pilnas jėgų, ilgai derinausi prie reikalingo ritmo ir greičio. Kažkur priekyje maskatavosi keli balionai su užrašu 3:00, bet iki jų prisikasti buvo sudėtinga, nes visą laiką teko žiūrėti, kad kam nors neatsistotum ant kojos. Lenkiant bėgikus tekdavo daryti kažkokius akrobatinius šuoliukus atgal/į šoną, tačiau prabėgus kelis kilometrus situacija normalizavosi. Pradėjau pagauti ritmą, laikrodis rodė, kad bėgame kažką panašiai į suplanuotus 4:15, pasivijau balionus. Buvau sumąstęs, kad savo du likusius geliukus suvartosiu 12 ir 22 kilometruose, o Salt stikus prarydavau kas 45 minutės. Didžiausią dėmesį aplinkai tekdavo skirti pasiimiant puodelius su gėrimais maitinėlėse, kadangi kai kurie bėgikai kaip naikintuvai kirsdavo link stalo pieš nosį ir turėjai žiūrėti, kad neįsirėžtum į tokį kamikadzę. Visą laiką abejose kelio pusėse ošė žmonių jūra. Bandau atsiminti ar buvo bent viena atkarpa be žmonių šalikelėje ir suprantu, kad tokios nebuvo. Tai žiauriai įkvėpė. Bėgdamas kokį 15km pasivijau du rusus, kurie, kaip supratau, bėgo kartu, maitinėlėse nieko neimdavo, o girdėsi iš butelio, kuris kabėjo pas vieną vyruką už nugaros. Iš jų tarpusavio kalbos supratau, kad ir jų tikslas yra kaip mano – 3 valandos. Todėl patogiai , kiek tai įmanoma, įsitaisiau prie jų ir bandžiau neleisti jiems smarkiai atsiplėšti. Žinoma, prie maitinėlių, kol aš sugraibydavo savo puodelį, vyrukai pabėgdavo, bet pastebėjau, kad paskui lengvai juos pasigaudavau. 28 kilometre laukė sutartas pasimatymas su Zamira, Laura ir Dirku. Išgirdau skanduotę “Lietuva”, spėjau visiems trims pamojuoti, nuotaika pakilo. Po 30 kilometro atėjo suvokimas, kad noriu bėgti greičiau. Ne, ne todėl, kad išsigandau, kad truks minutės kitos planui įvykdyti. Pradėjau jausti tokį gerą jausmą, kaip pasitikėjimas savo jėgomis. Mintyse iš kažkur gimė mantra, kurią dabar atsiminus ima juokas: “Aš Grinius, aš išspardysiu jums šiknas”. Gediminas šį kartą man tikrai buvo žiauriai didelė motyvacija, kadangi diena prieš, šeštadienį, jis sudaužė visus savo varžovus Japonijoje bėgdamas 171 km treilą aplink Fuji kalną ir išrašęs antrai vietai  a nei daug, a nei nažai …70 minučių!!! Rusai dingo iš akiračio, nes jie laikėsi savojo plano, balionai taip pat pasislėpė, o aš įėjau į transą. Aš lenkiau ir lenkiau bėgikus, bėgančius, einančius, stovinčius, nesuprasdamas, kaip man pavyksta išlaikyti bėgimo tempą. Laikrodis rodė, kad kilometro įveikimas artėja prie 4:00, o aš kaifavau taip, lyg bėgčiau pirmus 10 kilometrų. Tai buvo antras bėgimas mano gyvenime (pirmas buvo 2014 UltraVasan 45), kuriame aš į finišą bėgau su plačia šypsena veide, kadangi mano draugas mėšlungis mane pamiršo. Kaip išaiškėjo, paskutiniai maratono trasos 10 kilometrų ir buvo greičiausi šiame bėgime-40:32. Bėgant paskutinę tiesiąją link Brandenburgo vartų norėjau klykti iš džiaugsmo, nes supratau, kad mano svajonė jau čia pat, ji ranka pasiekiama. Emocijos veržėsi per kraštus ir, kirtus finišo liniją, viena savanorė net paklausė ar man viskas gerai. Turbūt gerai, tik aš vos galėjau prakvėpuoti, nes jausmai, emocijos užspaudė man kvėpavimą ir aš negalėjau įkvėpti, o tik, pasikūkčiodamas, gaudžiau orą. Viskas. Tas saldus jausmas, kad padarei tai, ką ir reikėjo padaryti. Oficialus rezultatas 2:57.52. Nuo seno asmeninio “nupjauta” 11,5 minutės, o svarbiausia, neliko to kvailo jausmo, kad galiu ir geriau, tik kažkodėl nesigauna. Tai buvo mano pats greičiausias bėgimas, bet tuo pačiu ir pats lengviausias. Niekada dar gyvenime nebėgau taip lengvai. Niekada dar nebuvau įveikęs maratonus su “negative split”, kai antra pusė bėgama greičiau nei pirma: 1:29.22 vs 1:28.30.

Gal čia kalti mano naujieji Saucony Type A6 bateliai, sauconykuriuos įsigijau likus kelioms savaitėms iki starto? Juokauju, žinoma, nes suprantu, kad šią vasarą, bėgiodamas kalnais, visų pirma išmokinau save kentėti. Kad tos naktinės atkarpos į kalniuką taip pat davė savo vaisių. Ir tie tempiniai bėgimai, kurie vyko per pietų pertraukas taip pat nepraėjo veltui. Prabėgus visada sau užduodame klausimą – o gal galėjau geriau, greičiau? Net nesusimastydamas galiu drąsiai sau atsakyti – be abejonės galėjau ir greičiau. Ir net žinau, ką reikia daryti, kad toliau gerinti rezultatus. Juk galima sau susigalvoti ir išsikelti maratone naują tikslą pvz. kiekvienas kilometras iš 4:00? Bet aš sakau STOP! Aš noriu ten, kur jaučiuosi geriausiai ir jaukiausiai, kur aš esu žmogus, koks esu iš tiesų šiame gyvenime kai bėgu gamtoje – bėgantis, ieškantis, abejojantis ir laisvas žmogus. Todėl – kalnai, aš ateinu:-)

P.S. Einant po bėgimo mane pašaukė vyrukas. Priėjau, pasilabinom. Gėda, tačiau nepažinau greičiausio Lietuvos maratoninko:-(. Kai pasаkė savo laiką – 2:15, supratau kas per žvėris prieš mane stovi – Remigijus Kančys, šviežiai iškeptas mūsų olimpietis! Todėl Berlyno bėgimas man įgavo dar vieną puikų aspektą – jo metu lietuvis įvykdė olimpinį normatyvą! Sveikinimai dar kartą, Remigijau!

12038449_10206761245901020_6604928862429872372_n
Su žmogumi, kuris mane atvedė į bėgimą
Advertisements

4 thoughts on “Bėgimas ir… labdara (Berlyno maratonas)

  1. Labai įdomu ir malonu skaityti. Gal norėtųsi daugiau nuotraukų ir gražesnio šrifto.

    Sveikinu pasiekus tikslus!! Lauksim naujų įgyvendinimo.

    Like

    1. Visų pirma dėkui, kad skyrei savo laiką ir perskaitei. Abi pastabos į temą:-). Nuotraukų tikrai galėtų būti daugiau, tik iš maratono jų daug neturiu, o Afrikos nuotykių pridėsiu į naują postą (kai rankos pakils šiam darbui). Man pačiam labiau patinka skaityti blogus su nuotraukom ir visokiais grafikėliais:-). O dėl šrifto gal gali patarti, nes esu naujokas šioje platformoje ir man pasirodė, kad yra tik keli šrifto varijantai. Ką pats naudoji?

      Like

  2. Super, nuoširdžiausi sveikinimai pasiekus tikslą… tarpinį… Nes bijau, kad žmogiška prigimtis anksčiau ar vėliau tave privers išsikelti naują tikslą maratono trasoje, juolab, jeigu jauti, kad galėtum ir greičiau:)
    Dar kartą sveikinu ir dėkoju, kad ne tik bėgi, bet ir rašai!!!!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s