Gliutenas

Kadangi visi mano blog’o įrašai iki šiol buvo apie bėgimą, šiuo tekstu neriu į man visiškai nepažįstamus vandenis. Ir iš karto, apsidrausdamas, sakau, kad nepretenduoju į absoliučias tiesas ar žiniuko vaidmenį. Viskas, kas toliau bus parašyta, yra tik mano išmąstymai, potyriai ir savijautos, gimę trumpoje kovoje su gliutenu, bei informacija iš interneto platybių.

Šį postą pradėjau rašyti prieš gerą mėnesį. Tačiau nepublikavau, nes galvoje vis kirbėjo mintis: gal aš neteisus, gal tai tik “mados” užneštas trumpas bandymas pasikoreguoti mitybą? Dabar žinau, kad  tikrai ne. Ne, nedraugauju aš su tuo gliutenu, kad ir kaip man nebūtų gaila. Užteko po dviejų su puse mėnesio totalaus gliuteno eliminavimo iš savo racijono tris dienas “pasitūsinti” Kopenhagoje kemšant puikiuosius daniškus sumuštinius, šviežią, šiltą, kvepiančią duonelę ir visą tai užgerti alumi – ir pasidarė aiškiau nei aišku…

Taigi gliutenas. Žinot, teisybę pasakius, niekada sau nesukau galvos ar maiste jo yra, ar nėra. Net nesukau galvos kas tai yra apskritai. Internete galime rasti, kad gliutenas – tai baltymas, esantis kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Jis yra daugumoje šiuolaikinės mitybos produktų: duonoje, makaronuose, manų kruopose, picose, visuose kepiniuose, sojos padažuose, ir dar velnias žino kokiame skaičiuje daugelio kitų produktų.   Galvoje gana kibiai dar laikėsi įstrigusi nuo mokyklos laikų sveikos mitybos piramidės šmėkla, kurios pagrindas laikėsi ant tos pačios duonos kasdieninės, grūdinių ir makaronų grupės. Dar ten buvo ryžiai ir bulvės. Bet šitie nieko bendro su gliuteno neturi. Taigi šlamščiau aš beveik 46 metelius įvairaus grūdo sumuštinius, už abiejų žandų vyniojau makaronus ir… vargo nemačiau. Na, tokio didelio ir pastebimo vargo nemačiau. Kirbėjo kažkur mintys, kad gero iš šito maisto daug nėra, tačiau vien nuo minties, kad negalėčiau valgyti spagečių ar juodos duonos darėsi silpna. Meluoju. Niekada silpna nesidarė, nes niekada negalvojau, kad teks atsisakyti skrandžiui ir akiai mielų patiekalų bei produktų…

Taigi pažintis įvyko šių metų vasarį. Neaprašinėsiu detaliai kur ir kaip, tačiau viskas prasidėjo nuo skausmo skrandžio plote. Ir skaudėti pradėjo bėgant. Trumpai tariant vakare jau skausmas buvo pakankamai stiprus, gulėjau kelto Stokholmas – Ryga kajutėje ir negalėjau užmigti. Minčių į galvą lindo visokių, tačiau, matyt, pats nebūčiau užsirašęs pas gydytoją, nes trumpa kelionė namo buvo suplanuota valandomis ir nei laiko, nei noro lankytis gydymo įstaigoje neturėjau.  Kitą rytą prabudau be skausmo, bet su jo likučiais ir nusprendžiau, kad tai buvo”melagingas pavojus”. Gerai, kad turiu žmoną – kitą dieną jau tupėjau pas gastroenterologą (toks prikolnas seneliokas) ir pasakojau savo gyvenimo istorijas. Čia buvo linksmoji dalis. Išklausiau paskaitą apie gliuteną, jo toleravimą bei išgirdau pirmą kartą gyvenime apie gliuteno sukeliamą ligą celiakiją. Jei trumpai ir nekvaršinant galvos, tai celiakija – autoimuninė sisteminė genetinė virškinamojo trakto liga, kuri atsiranda dėl įvairių grūdų (kviečių, miežių, rugių) baltymų poveikio plonosios žarnos gleivinei. Lietuvoje, tarp kitko, labai retai diagnozuojama liga. Na, ir pasaulyje, statistiškai ligoniui ši diagnozė paskelbiama po 4-5 metų nuo kreipimosi dienos. Kodėl? O todėl, kad šios ligos simptomų yra labai daug, jie įvairialypiai ir bet kurį iš jų galima “pripaišyti” kitai ligai. Kai linksmoji dalis baigėsi sekė trys valandos tyrimų. Esmė buvo tokia – kažkokios bakterijos, kažkokie refliuksai. Gydymas paskirtas. Po savaitės seneliokas pažadėjo paskambinti ir pranešti tyrimų dėl celiakijos rezultatus. Smarkiai “nesiparinau”, kadangi, susipažinęs su ligos simptomais, išmąsčiau, kad šia liga sirgti paprasčiausiai negaliu, nes smarkiai išreikštų simptomų kaip ir neturiu. Savaitė praėjo, skambutis – sako yra du pakitę genai, todėl esate rizikos zonoje, esate, kaip čia pasakius, jautrus gliutenui ir labai rekomenduojame laikytis begliuteminės dietos. Prasideda… Pirma mintis buvo pasiūsti visus velniop. Pasidarė tikrai silpna. Silpna, kadangi supratau, kad iš esmės teks keisti mitybos įpročius. O ką jau ką, bet įpročius keisti yra tikrai sunku. Ir mes visi tai kuo puikiausiai žinome. O kadangi su maisto gaminimu esu visiškai, kaip sako rusai, “ant Jūs”, tai silpnybės jausmas buvo greitai užgožtas didėjančios baimės ir artėjančio bado šmėklos. Gerai, kad namuose turiu gerąją fėją, kuri manimi rūpinasi net ir tokiais momentais. Taigi, greituoju būdu mano šeimininkė persiorentavo į begliuteminio maisto gaminimą namuose. Parduotuvėse, bent jau Stokholme yra nemaži skyreliai asmenims, netoleruojantiems gliuteno, taigi kartais duona perkama ten, o kartais kepama namuse. Spagečiai, pasirodo, gali būti skanūs ir be gliuteno, o labiausiai nustebau, kad Systembolaget (kas nežino – Švedijoje yra valstybinis alkoholio monopolis ir jis parduodamas tik valstybinėse šio pavadinimo parduotuvėse) parduotuvėje pasiteiravus ar turi alaus be gliuteno, buvau nuvestas prie lentynų ir gavau du skirtingus varijantus: čekišką ir ispanišką. Ne labai kas, tačiau vis geriau nei nieko. Na, atvirai kalbant, vynas man irgi patinka:-). Sunkiausia yra su maistu per pietus – jei nepasiimu iš namų, tenka atidžiai studijuoti kavinių meniu, prašyti, kad nepiltų jokių padažų ir, šiaip, jautiesi truputį keistai, kai tavęs tris kartus perklausia ar TIKRAI tau nereikia šito nuostabaus firminio padažo, kuris, pasirodo, yra pagrindinis patiekalo “vinis”. Ne, TIKRAI nereikia:-) Dėl savijautos pasakysiu tik tiek, kad jaučiausi žymiai lengviau (jaučiausi, nes paskutinis mėnesis su trauma ir kelionėmis mane šiek tiek išmušė iš normalaus pasiruošimo sezonui ritmo) ir kojos, atrodo, pačios bėgo per treniruotes. Žinoma, gali būti, kad tai ir vadinamas placebo efektas. Tačiau vienas mano draugas, puikus bėgikas, kuris jau matuoja šeštą dešimtmetį, taip pat nustojo, anot jo “lesti grūdus”. Rezultatas – “lyg inkarą iš užpakalio būtų ištraukę”. Vyriokas kiekvieną dieną pradeda pusmaratoniu, numetė papildomus 5 kg per kelias savaites ir jaučiasi, kaip supratau, daug geriau, nei vartodamas “grūdus”.

 Kaip jau minėjau aukščiau – eksperimentavau du su puse mėnesio ir giliai širdyje tikėjausi, kad bet kada panorėjęs galėsiu sugrįžti prie senų įpročių. Ką gi – kelionė į Kopenhagą pasisvečiuoti pas buvusį šefą buvo puiki proga sugrįžti prie senųjų įpročių.  Dvi su puse dienos be jokių stabdžių, ką noriu, kiek noriu – kaip senais gerais laikais:-). Jau pirmą vakarą atsigulęs į lovą supratau, kad organizmas kovoja. Kovoja su tuo gliutenu ir keikiasi. Ant manęs, matyt, keikėsi. Burzgiau kaip geras traktorius bulviakasio metu. Garsai iš žarnyno sklido nejaukūs. Bet, kadangi esu nebailus – ryte žvaliai prasibėgau ir vėl sėdau kimšti šiltos daniškos duonelės. Trumpai pasakysiu taip: blogiausia pasidarė, kai grįžau namo. Bjaurūs pojūčiai žarnyne dingo tik ketvirtoje dienoje. Taigi, ponai prisiekusieji, eksperimentas, kuris, panašu, tampa jau ne paprastu eksperimentu, o banalia gyvenimiška būtinybe, tęsiasi.

 

 

 

Advertisements

2 thoughts on “Gliutenas

  1. Sveiki.
    Aš prieš 2 metus, paskatinta kosmetologės (nuolat skaudžiais raudonais spuogais bėrė veidą), vienoje kraujo laboratorijoje pasidariau maisto netoleravimo testą. Jo rezultatai pirmu įspūdžiu gerokai šokiravo. Vyro reakcija buvo dar blogesnė – kaip tu dabar gyvensi, kaip valgysi?
    Na, bandžiau aš eliminuoti gliuteną. Pirmoji reakcija, kaip ir jūsų – o waw, kaip gera, kaip lengva, irgi per pirmus porą mėnesių nukrito 5kg. Kadangi buvo vasara, lengvesnis maistas ir pan. Bet atėjus šaltajam sezonui, ir atradus miltus be gliuteno, prasidėjo blynai, pyragai, ir tas nukritęs svoris grįžo su kaupu. Duonos tos kitokios (nei pirktos, nei pačios keptos) taip ir nepripratau valgyti, jau labai keistas tas skonis.
    O kas įdomiausia, kad ateina momentai, kuomet kaip kokia narkomanė nerandu sau vietos, staugiu, kaip noriu tikros juodos duonos užteptos sviestu ir šviežio pomidoro!!

    Like

    1. Labas, Lina. Taip, mano viena iš didžiausių baimių irgi buvo būtent juodos duonos atsisakymas, kadangi be proto ją mėgstu. Tačiau aš lengviau išgyvenu išssikyrimą su ja. Žmona kepa visokias duoneles (na, taip, jos ne ruginės), tai kai labai noriu atsiminti vaikystę ir suvalgyti kokį mėsiuką – drąsiai deduosi ant tos duonelės ir nejaučiu LABAI didelio skirtumo. O dėl blynų, pyragų – niekada jais per daug nesilepinau. Bet kuriuo atveju praradimai, asmeniškai man,nuo šios dietos yra žymiai mažesni, nei atradimai:-). Tai ar dar tęsi kovą?:-)))

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s