Laukiniai šernai ir 50km legendinėje Lidingo loppet trasoje

 

Mano viešnagė svetingoje vikingų žemėje eina į pabaigą ir aš stengiuosi kompensuoti visą tą veltui švaistytą laiką, kai dėl net man pačiam nesuprantamų priežasčių nedalyvavau tose treilo varžybose Švedijoje, kuriose, iš principo, buvo privalu dalyvauti:-). Tas rotacinis gyvenimas yra velniškai įdomus: kai atvažiuoji į naują šalį, esi pilnas vilčių ir gražių svajonių, kad štai, apvažiuosiu visas lankytinas ir neturistines naujos šalies vieteles, sudalyvausiu visose varžybose ir apskritai gerai praleisiu laiką. Deja, gevenimo svečioje šalyje eigoje suvoki, kad atvažiavai čia ne tik bėgioti/karstytis po uolas/miškus, bei tyrinėti visokius įspūdingus gamtos užkaborius, bet dar ir vaikščioti į ofisą penkias dienas per savaitę ir ten atlikti valstybei bei piliečiams  naudingus darbus. Kitaip sakant trumpinti savo gyvenimą aštuoniomis valandomis kiekvieną mielą darbo dieną:-). Kai kurie mano pažystami stebisi, kaip aš dar randu laiko dirbti, kai tiek sportuoju. Na, darbas, visų pirma, yra ta veikla, kuri leidžia uždirbti pinigus, o uždirbus juos  – leisti savo pomėgiams. Čia kaip sakoma – be varijantų. Antra, gal tik iš šalies atrodo, kad aš labai daug sportuoju. Mano galva, aš vis dar stengiuosi surasti tą balansą, sveiko proto ribą, kai bėgimas yra puikus laisvalaikio praleidimo pomėgis, o ne darbas ar profesinė veikla. Prisipažinsiu – ne visada man sekasi su tos ribos paieška. Kartais riboženklis tarp laisvalaikio pomėgio ir bėgimo, kaip darbo, smarkiai nusitrina ir išnyksta iš mano radarų. Ir tada aš nervuojuos. Nervuojuos dėl labai paprastos priežasties. Aš noriu būti laisvas nuo pasiruošimo varžyboms, noriu TIK bėgti, bėgti daug, bėgti nepažystamose man dar vietose, bėgti gamtoje ir džiaugtis tuo paprastu ir elementariu, mums nuo gimimo duotu stebuklu – judėjimu į priekį, kuris suteikia pažinimo žavesį ir laisvės pojūtį mano gyvenimui. Deja, viduje esu kovotojas. Kovotojas, kuris užgimė manyje paauglystėje, kai dar buvau lengvaatletis ir jau tada išmokau treniruočių procese vadovautis paprastu principu –  jei jau ruošiesi dalyvauti varžybose – būk mielas, ruoškis jose dalyvauti. Septyneri metai, praleisti stadionuose bei maniežuose išmokė mane disciplinos ir sporte visada vadovavautis viena taisykle – į treniruotę gali neateiti tik ligos atveju, nes kai tu praleidi treniruotę – tą dieną tavo konkurentas tolsta nuo tavęs.  Tai buvo labai motyvuojantys mano trenerės žodžiai.  Neduoti jokios galimybės, jokio šanso priešininkui, kad jis pasinaudotų tavo silpnumo akimirka. Ir dabar labai gerai žinau, kad, norint pasiruošti bėgimo varžyboms, vien bėgimo savo malonumui tikrai nepakanka. Todėl ir tenka rinkti taip vadinamą vertikalaus pakilimo metražą ant slidinėjimo kalno, bėgioti greičiui į kalniukus, daryti tempinius bėgimus bei intervalus. Aš nenoriu pasakyti, kad man tai nepatinka. Savotiškai ir tai man teikia džiaugsmo, tačiau geriausiai jaučiuosi bėgdmas savo malonumui, be jokio išankstinio tikslo ar numatyto kilometražo. Iš kitos pusės, kad ir ką aš čia berašyčiau, tačiau žinau kuo puikiausiai, kad šioje veikloje, kuri užpildo mano laisvalaikį, pagrindinis priešininkas sau esu  aš pats. Aš jau seniai trasose nekovoju su kitais bėgikais. Nieko naujo nepasakysiu, tačiau ilguose nuotoliuose pagrindinė kova vyksta su savimi. Kova vyksta galvoje, kai tu stengiesi apgauti kūną ir priversti jį judėti net tada, kai tau skauda ir tu nori sustoti. Dabar, rašydamas šiuos žodžius aš kreivai šypteliu – Dieve, ką aš žinau apie kovą su savimi??? Pažystu bėgikų, kurie iš tiesų kovoja su savimi ir kovoja praleisdami trasoje tiek valandų, kad man net nesisapnavo. Ką reiškia kelios valandos bėgimo palyginti su daugiau kaip dviejų parų Danguolės kelione aplink Monblano kalną ar Gedo super greitais ir įspūdingais startais pasaulio ultra treilo varžybose? Tačiau turiu viltį, kad mažais žingsniukais iriuosi link didesnių ir įspūdingesnių startų ateityje:-)

Taigi, ruošdamasis gana intensyviam šių metų Sky racų sezonui, į pasiruošimo planą įtraukiau ir du ultra bėgimus Švedijoje. Šiek tiek neramino, kad tarp dviejų renginių yra tik 3 savaičių pertrauka ir abejojau, ar sugebėsiu normaliai atsistatyti po pirmo, šerninio bėgimo. Tas Ada Wild Boar trail race jau praeitais metais buvo mane sudominęs, kadangi vyksta pakankamai netoli nuo Stokholmo – tik apie 70 kilometrų gražiose ir miškingose Trosos komunos vietose. Tačiau kažkodėl 2015 metais išmetėme su Tomu šį startą iš savo varžybų kalendoriaus. Matyt, išsigandome šernų. Arba braidymo purvynais. Šiais metais abu apsisprendėme dalyvauti taip vadinamoje duo kategorijoje 53km bėgime ir bandyti laimėti tarp komandų. Norai, kaip visada, buvo puikūs, tačiau beveik vienu metu mūsų kūnai mums ištarė STOP. Likus keliom savaitėm iki starto pradėjau jausti skausmą išorinėje kelio pusėje, kuris atsirasdavo  praėjus geroms 40 min.nuo bėgimo pradžios.  Atsiradavo ir jau nebepalikdavo. Bėgti galėjau, tačiau didelio malonumo tas veiksmas neteikdavo, nes kiekvienas žingsnis primindavo, kad atraminė griaučių funkcija veikia ne taip, kaip jai iš principo derėtų veikti. Iš pradžių, kaip visada, pagalvojau, kad tai koks nors mažmonis, kuris praeis pailsėjus kokias 3 dienas. Todėl, praleidęs savaitgalį būsimoje varžybų trasoje (pažiūrėti video iš šios šaunios žaidimų aikštelės galima čia: nusprendžiau, kad 72 valandos poilsio mane išgydys. Prasibėgus 10km po poilsio nieko blogo nepajaučiau ir jau įsivaizdavau, koks mano kūnas protingas, o aš dar protingesnis ir kaip moku skaityti man organizmo siunčiamus signalus… Deja deja, dar kitą dieną bėgant ilgesnį bėgimą skausmas sugrįžo lygiai taip pat tiksliai kaip šveicariškas laikrodis rodo laiką – po 40 min. bėgimo. Supratau, kad be specialistų pagalbos neišsiversiu. Todėl puoliau studijuoti internetą ir pakankamai greitai nusistačiau diagnozę – IT band sindromas. Labai populiari trauma tarp bėgikų. Atsiranda tada, kai pradedi per daug bėgti, per daug lipti į viršų ir nedarai tam tikrų pratimų. Gėda, tačiau turiu pripažinti, kad šiais metais konkrečiai apleidau “fiziką”. Visas dėmesys susikoncentravo į vertikalų metražo rinkimą bei kilometražo didinimą. Per pirmus tris šių metų mėnesius bėgdamas surinkau 1200km bei 25000m “vertikalo”. Taigi atėjo laikas susimokėti už aplaidumą. Kaip jau minėjau, internete susiradau ne tik aiškią diagnozę, priežastis bet ir pagalbą – specialūs pratimai, skirti sustiprinti tam tikras kojos vietas. Kadangi Tomas irgi “įsimontavo” kažkokią kojos traumą, jis man ir pasiūlė apsilankyti vienoje iš Stokholmo fizinės terapijos įstaigų Access Rehab. Ten dirbanti Malin mane pastatė tikra to žodžio prasme ant kojų per du seansus – atliko labai skausmingas manipuliacijas su mano koja, tačiau IT band buvo visiškai atpalaiduotas ir pasiruošęs priimti krūvius toliau. Kai nedrąsiai užsiminiau, kad už aštuonių dienų turėsiu 53 km treilo varžybas, Malin pasakė, kad viskas turėtų būti gerai, tik štai kilometražą didinti reikėtų laikantis 10 procentų taisyklės ir neskubinti įvykių. Žinoma, galima toliau forsuoti pasirengimą ir jei “prisidirbsiu” – jokių problemų, ji vėl viską sutvarkys. Kadangi visu gydymosi laikotarpiu bėgiojau maksimum po 25-30 min., tai buvau primokytas iš karto nedaryti long run’0, o didintis kilomtražą po truputį. Taigi iki varžybų likus porai dienų aš jau buvau prabėgęs savo ilgiausią pusantros valandos bėgimą ir optimistiškai žvelgiau į artėjantį šernų iššūkį. Tomas nespėjo atsistatyti po traumos ir man teko greituoju būdu iš duo kategorijos persimesti į vyrų vienetų kategoriją. Ankstų šeštadienio rytą, atvažiavęs iki bėgimo parduotuvės, stovinčios šalia kelio ir iš tolo labiau primenančios sandėlį, negu bėgimo inventoriaus parduotuvę, gavau numerius ir buvau patupdytas į autobusą, vežantį link starto vietos kažkur in the middle of nowhere. Autobuse susipažinau su bėgimo organizatoriumi Andersu, kuris kažkuriuo savo gyvenimo periodu spjovė į gerai apmokamą darbą ir pradėjo daryti tai, kas jam labiausiai patinka – tai yra bėgti. Atsidarė treilo reikmenų parduotuvę, organizuoja bėgikų užsiėmimus, rengia varžybas ir šiaip gyvena pakankamai linksmai. Kai tik atvykau į Švediją, iš vienos vietinės lietuvaitės gavau jo meilą ir bandžiau sueiti į kontaktą, nes labai norėjau pabėgioti po tas gražiasias Trosos vietas, tačiau po gana trumpo susirašinėjimo mano užsidegimas prigeso ir tik dabar, praėjus daugiau kaip dviem su puse metų, mes pagaliau susitikome gyvai. Taigi iškratė mus iš autobuso už gerų 40km nuo finišo, ant ežero, apsupto pušų miško, kranto. Dangus buvo toks, kaip sako žmonės, švininis ir tapo aišku, kad eilinį kartą teks ne tik prasibėgti, bet ir nusiprausti. Tokia jau yra nemaloni tradicija pas mane bėgant treilus – nei vieno bėgimo be lietaus. Ant ežero kranto liepsnojo nemenkas lauželis, per garsiakalbius plyšavo Rammstein, aplinkui šmirinėjo senovės vikingų ainiai, pasiruošę linksmai praleisti kelias šeštadienio valandas. Jau starte pamačiau vieną vyruką iš Švedijos bėgikų elito ir, kai jis su kitais dviem kolegomis iššovė raketos greičiu nuo pat starto, supratau, kad su šitais atletais galinėtis nėra prasmės ir, ramiai įsitaisęs ketvirtu numeriu, pajudėjau į preikį. Pats bėgimas (bent jau jo pradžia) buvo lengvas, gražiu mišku, palaipiojant uolomis, taigi nelabai skyrėsi nuo mano sekmadieninių ilgųjų bėgimų trasų. Vienoje vietoj suklaidino žymėjimas, taigi teko pasimakaluoti, parasti šiek tiek laiko ir buvau pagautas dviejų vyrukų: Fredriko ir Henriko. BOO_3279Kuo man patinka treilas, tai, kad gali bėgti ir šnekučiuotis su žmonėmis: sužinai įdomių istorijų, laikas bėga pakankamai greitai. Taip mes ir bėgome kartu iki kokio 25 kilometro. Trijulės, nukurnėjusios starte į priekį, nesimatė, persekiotojų taip pat nesigirdėjo ir aš jau mintyse pradėjau austi džiaugsmingą finišo, iškėlus rankas į viršų, vaizdą. Vizualizacija, žinote gerbiamieji, yra galingas instrumentas:-). Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu – šį kartą nesuveikė… Bėgant kokiame 15 kilometre pagavau pirmą “batoną” – tik nusiėmiau pirštines, nes darėsi pakalnamai šilta, ir, už kelių šimtų metrų, užkliuvęs už šaknies, vožiausi vos ne veidu į kietą tako paviršių. Nukentėjo delnai ir išsišokę dubens kaulai – truputis kraujo, truputis skausmo, bet pašoku, nusikeikiu ir toliau bėgu apimesdamas, kad nieko neįvyko. Pirmieji signalai, kad bus blogai atsirado kažkur apie trasos vidurį: dabar nebeatgaminu ar plojausi todėl, kad koją sutraukė, ar visgi už kažko vėl užkliuvau ir, kai nukritęs, pabandžiau pašokti, supratau, kad viena mano koja visiškai sutraukta mėšlungio. Jausmas tikrai šlykštus. Šioje vietoje mane išgelbėjo mano bėgimo draugai: pastatė ant kojų, davė kažkokio skysčio palaikyti burnoje ir griežtai liepė išspjauti. Supratau, kad tai turėtų padėti nuo mėšlungio. Tik nesupratau kaip:-). Po to sekė maitinimo punktas, vyrukai labai greitai prisipildė gertuves ir nuskuodė, o aš, kadangi pildžiau dvi gertuves ir kišau į vieną jų elktrolitų tabletę, sugaišau ilgiau ir, išbėgęs, dar  kurį laiką mačiau juos nutolusius priekyje. Teisybę pasakius dar galvojau, kad turėsiu jėgų juos pagauti, tačiau šis bėgimas tikrai buvo ne mano… BOO_3292Dabar suprantu, kad visgi trauma ir ženkliai sumažėję kilometrų skaičiai paskutinėmis savaitėmis bei kiek per greitas startas man kainavo labai skausmingus paskutinius 20km. Kažkur trasoje tarp 30 ir 40km mane pasigavo dar vienas bėgikas. Tuo metu aš labai aiškiai pradėjau suvokti kas manęs laukia paskutiniuose trasos kilometruose, kadangi jau tris kartus buvau savo kailiu išbandęs tą paskutinę 12km atkarpą ir galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo sunkiausia ir techniškiausia trasos dalis. 40km žymėjimo punkte dar mačiau savo naujuosius pažįstamus – jie lenkė mane keliomis minutėmis, tačiau, kai dar neatbėgęs iki 42km esančio maitinimo punkto, pradėjau eiti į kažkokį minimalistinį kalniuką, supratau, kad toliau laukia nieko gero. Ir buvau teisus. DSC_7909Šiame punkte stovėjau, kimšau į save maistą ir galvojau ar verta man, vos pastovinčiam ant kojų, dar žudytis likusiuose 12km… Priėjęs Andersas dar paklausė kaip aš jaučiuosi – sakau blogai, bet bandysiu finišuoti. Taręs tuos žodžius palikau punktą ir pamačiau finišuojantį varžybų nugalėtoją. Tie paskutiniai 12km buvo ratas, tai todėl ir turėjau galimybę pamatyti vaizdą kaip iš fimo apie vikingus: vyrukas trumpa bėgimo apranga, su vėjyje besiplaikstančiais iki juosmens plaukais ir barzda, skuodė taip, lyg ir nebūtų tų 53km už jo nugaros. Pajaučiau juodą pavydą. Ne todėl, kad jis jau finišuoja, o todėl, kad labai jau šviežiai ir gerai atrodė. Susinervinęs pratęsiau savo sraigiaus žygį link tolumoje, už golfo lauko stūksančio miško. Tie paskutiniai 12km virto nesibaigiančia kova su mėšlugniu, savimi ir skausmu. Pradžioje viskas buvo dar daugiau mažiau pakenčiama: judėjau lėtai, bet kažkaip judėjau. “Linksmiausia” istorijos dalis prasidėjo tada, kai man vienu metu sutraukė abiejų kojus VISUS raumenis ir aš išsitiesiau ant nugaros. Jausmas buvo žiaurus: jei tik norėdavau atsikelti ir bandydavau tai padaryti, mano kurios nors kojos raumenys pavirsdavo į akmenį ir aš pradėdavau tyliai stūgauti. Netoliese miške akies krašteliu pastebėjau senioką, kuris vedžiojo šunį. Jis, kaip man pasirodė, gana susidomėjęs stebėjo mano kovą su mėšlungiu, tačiau kažkodėl visiškai nereagavo į mano klyksmus ir pagalbos prašymus. Šiek tiek pajudėjo link manęs ir, likus geriems 20 m, sustojo kaip įbestas. Įtariu, koks nors sadistinių polinkių turintis šlykštukas, kadangi į visus mano prašymus padėti jis kažką švebliano švediškai ir, matyt, laukė kada aš nusibaigsiu. Turiu rimto pagrindo manyti, kad jau buvo pradėjęs galvoti apie tai, kad gerą savaitę nereikės pirkti mėsos savo šunpalaikiui. Taigi gulėjau, žvygavau ir jaučiausi nei daug nei mažai , o kaip apverstas ant kiauto vėžlys. Toks mažas vėžliukas nindzia, kuris visų paliktas ir pamirštas guli ir tyliai (na, gal ir ne labai tyliai mano atveju) laukia giltinės. Lietus iš pilko dangaus purškė  man ant veido, nuotaika buvo baisi. Atsikelti pačiam šansų nebuvo absoliučiai jokių. Dabar, kai rašau, juokinga, o tada norėjosi žliumbti. Pragulėjus geras penkias minutes pro mane, ačiū Dievui, prabėgo keturių bėgikų grupelė. Dviese pastvėrė mane už rankų ir trūktelėje į viršų pastatė ant kojų. Buvau laimingiausias pasaulyje žmogus. Toliau bandžiau sekti šią gelbėtojų grupelę, kepurnėjausi jau pažystama vietove, tačiau džiaugsmo buvo mažai. Teisybę jums pasakysiu – džiaugsmo nebuvo jokio. Jaučiausi nusilesęs, kiekvienas kalniukas buvo einamas ir visą kelią meldžiausi, kad vėl netektų atsigulti ant žemės. Taigi, judėdamas gerai paėmusio ant krūtinės girtuoklėlio eisena buvau visai negarbingai aplenktas poros merginų. Pamatęs, kad jos iš mano ilgojo treilo, o ne bėgančios 26km trasa, supratau, kad man jau artėja paskutinioji.1517655_1171553112855307_5764691561353172257_n              Neatsimenu nei kaip priropojau finišą, nei ką ten paskui dariau tik atsimenu, kad dar penkias dienas kojos skaudėjo taip, kad vos galėjau pajudėti. Pieno rūgštis savo darbą atliko puikiai. Taigi finišą kirtau 14 bendroje įskaitoje ir trasoje užtrukau be poros minučių 6 valandas. Mano naujieji draugeliai atbėgo beveik pusvalandžiu greičiau ir susikabinę pasidalino 4-5 vietas. “Neteisybė” norėjosi šaukti. Juk ir aš turėjau atbėgti su jais… Šiaip ne taip sugebėjau nueiti gerą kilometrą iki parduotuvės, prie kurios buvau palikęs automobilį ir dar kartą nuvažiavau į finišo vietą, nes pagaliau “išsigryninau”, ko noriu iš tiesų – paaiškėjo, kad valgyti noriu kaip vilkas. Parkuojantis aikštelėje buvau užkalbintas dar vieno “zombio”, kuris ką tik finišavo ir svarstė kaip jam tą kilometrą iki automobilio nuropoti. Žmogus nepasikuklino ir tiesiai šviesiai paprašė pagalbos. Aš, suprasdamas kaip jis jaučiasi, su mielu noru pavežėjau vyruką link parduotuvės ir sugrįžau atgal. Buvo pardavinėjami hotdogai – keptos šernienos dešrelės, tačiau aš neturėjau pasiėmęs grynųjų, todėl teko įsijungti penktą durniaus pavarą ir, aplenkian kasą, eiti tiesiai pas mėsos kepėją. Du kartus tai pavyko, daugiau ir nebandžiau. Grįžęs namo ir atsigulęs į vonią dar sugebėjau sumedžioti erkę, kuri visa laimė, per kelias valandas spėjo nuropoti tik iki plikos kojos ploto, tačiau nespėjo sukišti galvos po oda. Taigi nubraukiau ir paskandinau. Nežinau, tik ar jos skęsta:-)

Šitą bėgimą norėjosi pamiršti kuo greičiau. Vienintelis kelias pamiršti – dalyvauti kitose varžybose ir atstatyti bent minimalų pasitikėjimą savo jėgomis. Pagal planą už trijų savaičių buvo 50km Lidingo ultra maratonas, kuris vyksta dalyje legendinės Lidingo trasos. Tai toks bėgimas (čia aš apie Lidingo loppet), kuris kiekvienais metais rugsėjį surenka tūkstančius bėgikų ir jie varžosi įvairiose distancijose, tačiau pats prestižiškiausias yra 30km bėgimas. Ultra trasa “kabino” nemažą dalį 30km trasos ir organizatoriai dar pridėjo gabalą salos bei leido pasidžiaugti bėgimu į porą tikrai stačių kalniukų du kartus. Bėgimo pradžioje, kai dar jautiesi šviežias ir jo pabaigoje, kai kiekvienas kalniukas užauga iki rimto kalno dydžio. Bent jau man taip pasirodė, kai paskutinį kartą bėgau į kalniuką, kurio viršūnėje puikavosi ženklas, skelbiantis, kad tai yra aukščiasia trasos vieta. Turiu prisipažinti, kad tinkamo kilometražo (minimum 100km savaitei) man taip ir nepavyko atstatyti. Kiekvieną savaitgalį su žmona vis kur nors keliavome, o tokiomis sąlygomis rimtus ilgus bėgimus daryti man nesigauna. Taigi, turėdamas “už savo diržo” ilgiausią bėgimą nuo laukinių šernų varžybų vos 17km, aš vėl stovėjau starto vietoje. 13118868_1210049832338968_7905991024069430347_nBuvo gažus šeštadienis. Nuojautos, prisipažinsiu,  buvo blogos. Ryte, atsakydamas į Tomo palinkėjimus gerai subėgti, jam parašiau, kad trasoje mirti nesiruošiu ir, jeigu pamatysiu, kad vėl traukia raumenis – nusiimsiu, nes nematau vardan ko turėčiau kentėti. Penkios savaitės iki šio starto planavau, kad bėgsiu 50km trasą iš 4 valandų ir bandysiu tapti nugalėtoju savo amžiaus grupėje. Tokios viltys buvo atsiradusios todėl, kad 2014 metais nugalėtojas mano kategorijoje trasoje sugaišo 4 valandas ir kelias minutes, o aš, penkios savaitės iki starto, t.y. iki traumos, laksčiau šiais kalniukais  4:35 pacu ir jaučiausi žiauriai stiprus. Stovėdamas ir laukdamas starto šūvio jaučiausi totaliai priešingai. Vienintelis teigiamai nuteikiantis dalykas buvo tas, kad trasoje buvau ne vienintelis bėgantis lietuvis. Prieš bėgimą pagaliau “gyvai” susipažinau su FB draugu Andriumi. 13178621_1210377242306227_1185846828253722084_nĮ trasą paleido visus – ir 26 ir 50km bėgikus, todėl iš pradžių buvo sunku susigaudyti kas ką bėga. Kažkaip iš karto prisikabinau prie 26km “pacerio”, kuris bėgo 4:48 tempu ir planavo finišą pasiekti per 2:05. Man tai tiko. Pagalvojau taip: bėgsiu tol, kol bėgsis, o paskui žiūrėsime. Sakyčiau labai avantiūristinis požiūris. Pirmą kartą gyvenime dalyvavau varžybose prisileisdamas mintį apie nusiėmimą ir nefinišavimą. Lidingo trasa yra ypatinga tuo, kad ji yra labai kalvota. Šiaip bendras pakilimas nėra tikrai labai jau įspūdingas – 750m, tačiau trasoje labai daug vietų, kur turi bėgti į kalniuką ir nors jis nėra ilgas, tačiau pakankamai status ir jėgų tai atima nemažai. Taigi laikiausi jau minėto pacerio, tačiau keli kilometrai iki jo finišo pamečiau vyruką iš akių. Nežinau ar čia jis prieš savo finišą pagreitėjo, ar čia aš sustojau. Prieš akis dar buvo pusė trasos, jaučiausi pakankamai gerai ir netgi vienu metu į galvą pradėjo skverbtis mintys, kad, visai galimas daiktas, galiu išbėgti ir iš 4 valandų. Po truputuką “rinkausi” trasoje bėgikus, tačiau neturėjau žalio supratimu kelintas bėgu. Pirmą kartą išbadžiau naują maitinimosi strategiją: iš organizatorių neėmiau nieko, tik į gertuvę, kurią nešiausi rankoje, pildavau jų siūlomą energetiką, o pats kas 45 minutės kimšau GU geliukus ir druskos tabletes. Kai prabėgau apie 40km dar ruseno viltis, kad keturių valandų tikslą pasieksiu, kadangi “atsargoje” turėjau porą minučių – kažkur pavyko pataupyti, prasibėgti greičiau. Bet žinojau, kad priekyje laukia sunkiausia trasos dalis. Aš praktiškai joje gyvenu ir beveik kiekvieną dieną lakstau tą smagų kalvotą 10km ratuką, todėl užmerktomis akimis galiu prabėgti visą trasą su visais posūkiai ir kalniukais. Taigi karštis (o darėsi nepadoriai karšta) ir kalniukai po truputuką pradėjo mane žudyti. Kaip vėliau sužinojau, ne mane vieną. Vienas mano pažystamas jaunas švedų bėgikas, prabėgęs per daugiau kaip 5 valandas, savo bloge aprašė trasą kaip nesibaigiančią virtinę žudančių kalniukų. Finiše bičas smigo ant bėgimo tako ir ilgai dar negalėjo atsistoti ant kojų. Taigi pradėjau jausti tai viename raumenuke, tai kitame, signalus, kad “pareina”. Pareina mano mylimas mėšlungis ir realiai tai jau buvo tik laiko klausimas, kada smogs. Todėl nusprendžiau elgtis kiek kitaip, t.y. nelaukti proceso pradžios, o iš karto stoti prie medžio ir tempti raumenį. Besiropščiant į patį stačiausią kalniuką išgirdau palaikymo šūksnius ir varpelio skambesį. Šioje, sunkiausioje trasos vietoje, manęs turėjo laukti Zamira ir draugai/etatiniai mano sirgaliai Rūta ir Olegas. Taip, štai jie stovi. Zamira tiesia bananą, aš sakau: “Dėkui, bet gal geriau bučkis”. Gavęs bučkį ir išsiaiškinęs, kad prieš mane yra koks 15 bėgikų nubėgu toliau. Visgi vienas vyrukas mane, besitampantį prie stulpo, apibėgo. Neturėjau jokių jėgų jį vytis, o tik skaičiavau iki finišo likusius kilometrus, nes mėšlungio tikimybė artėjo su kiekviena trasoje praleista minute. Kažkaip sugebėjau paskutiniuose kilometruose pakelti greitį iki 4:35 ir, pamatęs stadiono raudoną bėgimo taką, lengviau atsipūčiau. Finišavau per 4 valandas ir 5 minutes. Dvyliktas tarp vyrukų ir tryliktas bendroje įskaitoje. Iš merginų leidausi aplenkiamas tik tikrai rimtos švedų bėgikės Kajsa Berg. Nepavyko laimėti savo amžiaus grupėje ir likau trečias… Pernykštis nugalėtojas pasigerino savo laiką beveik 10 min. ir subėgo geromis 10 minučių greičiau nei aš. Iš vienos pusės man atrodo, kad tai buvo labai neblogas rezultatas, kurį pasiekiau su tikrai nepakankamu pasiruošimu, ir labai džiaugiausi, kad pavyko bėgti visą trasą, išvengiant ėjimo į kalniukus. Iš kitos pusės visgi liko mažytis šešėlis, kad nepadariau visko, ką reikėjo padaryti per pasiruošimo laikotarpį.

13177948_1210357545641530_4693009366265611445_n
Masažas finiše yra puikus dalykas!

Bet jei taip rimtai apibendrinant tai šitas bėgimas sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis ir dabar, atsiraitojęs rankoves, dar porą savaičių padirbėsiu. O ten… O ten – Madeira Ultra sky race!!!!

 

Advertisements

4 thoughts on “Laukiniai šernai ir 50km legendinėje Lidingo loppet trasoje

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s