Saulė virš debesų Madeiroje

Šis mano blog’o įrašas gimsta visai ne laiku. Jis turėjo atsirasti prieš gerą mėnesį, kai dar buvo gyvos visos bėgimo detalės ir aš gyvenau varžybų įspūdžiais. Deja, paskutinis mėnesis buvo kaip niekad įtemptas: labai daug darbo ofise, pasiruošimas kraustymuisi iš Stokholmo į Vilnių, pats kraustymosi procesas, įsikūrimas laikinuose namuose, naujų namų įrenginėjimas (ačiū Dievui įrenginėju ne pats, o turiu nerealų pagalbininką Virgilijų, be kurio pagalbos net neįsivaizduoju kaip reikėtų kontroliuoti kotedžo įrengimą per atstumą) ir kiti mažesni bei didesni kraustymosi į tėvynę rūpesčiai. Tačiau, kadangi liko tik nepilnos dešimt dienų iki mano antrojo  šių metų sky raco (čia pirmos įrašo dalies rašymo momentu), tai nori nenori reikia kažką parašyti ir apie Madeirą. Taigi sėdžiu Pervalkoje balkonėlyje, gurkšnoju alutį ir bandau sudėlioti savo atsiminimus taip, kad tau, mielas skaitytojau, būtų linksma ir lengva skaityti:-)

Taigi Madeira. Madeira yra gerai. Madeira yra labai gerai. Madeira yra hikingo rojus. Tuo pačiu rojus ir treilo mylėtojams. Todėl dabar visiems labai rekomenduoju pasižiūrėti trumpą filmuką apie 2016 metų bėgimą. Labai norėčiau, kad kitais metais tarp Madeira ultra skymarathon būtų ne vienas lietuvis:-)

Neatsimenu kaip gimė mintis sudalyvauti šiame sky race, tačiau, kadangi šeimos viduje apsisprendėme, kad birželio mėnesį dėl kraustymosi keliamų problemų aš atsisakau varžybų, tai jau kaip ir buvau iš tiesų susitaikęs su mintimi, kad birželis bus laisvas, nors ir  labai norėjau vykti į Dolomitus ir sudalyvauti su lietuviška chebra ten vykusiose varžybose. Bet, eilinį kartą įsitikinau, kad esu žiaurus vizualistas. Man užtenka pamatyti gerą reklaminį varžybų video promo ir aš jau užsidegu noru ten dalyvauti. Kadangi Madeiros bėgimas vyko mėnesio pradžioje, tai smarkiai su mano pasiruošimo kraustytis planais nesikirto. Žiemą užsiregistravau, nusipirkau bilietus, sukontaktavau su organizatorių pasiūlyta turizmo agentūra, gavau viešbučio pasiūlymą (jei kas sugalvos – labai rekomenduoju namuką, kuriame gyvenau Santanos kaime – dviejų kambarių su virtuve namukas kainavo apie 60Eur, o dabar dar turiu ir tiesioginį kontaktą su Casa de Campo do Pomar savininku.

Namuke gali gyventi keturi asmenys, taigi vykstant grupei – pigiau grybo). Kadangi mano lėktuvas leidosi labai vėlai  – supratau, kad geriausia išeitis yra užsisakyti transferį į/iš viešbučio (ir iš tiesų likau labai patenkintas, kai pavėlavus lėktuvui ir nusileidus vos ne pirmą nakties oro uoste mane pasitiko taksistas).

Kas skaitėte mano ankstesnius blogo įrašus, tas žinote, kad sezoną pradėjau dviem ultra varžybomis Švedijoje ir abi skyrėsi kardinaliai tiek savo rezultatais, tiek nuotaikomis po jų. Taigi Madeira tapo trečiuoju ultra startu per šešias savaites. Niekada negalvojau, kad tai yra įmanoma, tačiau dabar žinau – kūnas sugeba prisitaikyti ir prie tokių beprotiškų sezono planavimo išdaigų. Dar prieš kelionę įvyko pakankamai juokingas epizodas, susijęs su šiomis varžybomis. Kadangi seku Ian Corless blog’ą (tai toks pakankamai žymus fotografas, rašytojas, podcateris (atsiprašau, nežinau lietuviško šio žodžio analogo), kuris specializuojasi treilo, ultra ir sky race varžybose) tai perskaičiau ir jo “sukaltą” prieš Madeiros varžybas renginio aprašymą bei jo asmenines prognozes. Patikėkite, buvau labai malonu pamatyti sąraše Other runners to watch out for: Mindaugas Grigas. Malonu, tačiau puikiai supratau, kad įrašė mane vien todėl, kad, greičiausiai, matė mano pavardę Tromso bėgimą baigusių bėgikų sąraše. Tik tiek. Mažmonis, bet nuotaiką dienai pakėlė:-). Panašu, kad daugiau į jo sudaromos sąrašus nepakliūsiu:-)

Į  kelionę vykau vienas (ne pirmą kartą, nes, panašu, esu labiau vienišas vilkas nei gaujos narys, nors niekada neatsisakau ir šaunios draugijos), nežinodamas kas menęs toje Portugalijoje laukia ir pilnas abejonių ar spėjau atsistatyti po savo paskutinio starto Lidingo Ultra maratone Stokholme. Kaip jau minėjau aukščiau, atvykau į Madeiros sostinę Funchal gerokai po vidurnakčio ir be galo nudžiugau pamatęs taksi vairuotoją, rankose laikantį popieriaus lapą su mano pavarde. Kelionė iš sostinės iki Santanos kaimelio, kuriame turėjo startuoti bėgimas, neužtruko ilgai – ne daugiau kaip pusvalandį. Vairuotojas, pasiblaškė klaidžiame tamsių gatvelių labirinte, kažkam paskambino ir štai mes jau parkuojamės prie įėjimo į apartamentų kompleksą, kurio savininkas, mažas apkūnus žmogeliukas, stovi prie vartų ir draugiškai mojuoja. Jo dukra parodo man namelį, kuris atimiausioms trims paroms taps mano namis, pažada, kad ryte ant durų rankenos surasiu šviežą duoną, o viską, ko reikia pusryčiam, surasiu šaldytuve. Paprašau nesivarginti, nes duoną atsivežiau su savimi. Mergaitė iš nuostabos išpučia akis – jums nereikės duonos ryte? Ne, dėkui, nesirūpink:-). Nepuolu skaityti paskaitos apie gliuteną ir jo žalą mano organizmui, nes ir metas tam tikrai nėra palankus – laikas meigoti.

Ryte, pramerkęs akis, visų pirma išgirstu tą garsą, kuris mane pakėlė – gaidžio skleidžiamas triukšmas veikia kaip puikiausias žadintuvas. Atsidaręs duris į terasą, tariu sau: “Whau, čia galima gyventi:-)” Aplink stūkso kalvos, labai sodrios žalios spalvos, daug gėlių, saulė spigina, šilta.

IMG_4766      Po pusryčių susipažįstu su kaimeliu, apsiperku vietiniame supermarkete (kainos po Stokholmo maloniai stebina), viešbučio administratorės nurodytoje kavinėje pavalgau už kažkokią visai nepadorią kainą. Ėjau ten valgyti visą laiką ir niekaip nesuprasdavau koks yra biznis tam pastoviai girtom akim šmirinėjančiam užeigos savininkui maitinti kaimiečius ir Santanos svečius tokiomis nepadoriai mažomis, net, sakyčiau, juokingomis kainomis. Teisybės dėlei pastebėsiu, kad užeiga visą laiką lūždavo nuo valgytojų. Brangiausiai mokėjau po varžybų, kai užsakiau didžiulį mėsos kepsnį, butelį vyno, bokalą alaus, kavos ir už viską sumokėjau apie 12 Eur. Vynas buvo skanus ir sulindo kaip į sausą žemę. Taip pat kaip ir alus:-). Alkoholizmo neskatinu, tačiau aš iš gyvenimo imu viską, ką galiu panešti:-) Yra laikas bėgti, yra laikas švęsti!

Taigi pasistiprinęs ir pasnaudęs ant hamako, išsiruošiau į kalnus pratampyti raumenų. Bėgti buvo pakankamai karšta, visą laiką kažkur up up up ir man tas reikalas greitai pabodo. Supratęs, kad taškytis prieš varžybas neturiu jokio noro, nugarmėjau atgal namolio.

Pirmą kartą gyvenime startavau naktį. Na, gal ir ne naktį, bet 6:00 dar buvo visiška tamsa ir man, nelabai patyrusiam bėgikui, labai patiko ta starto atmosfera, kai visi bėgikai susijungia savo taip vadinamus “ciklopus” – ant kaktos tvirtinamus prožektorius ir šviečiančių jonvabalių virtine pajuda į kalnus. Prieš pat startą pamačiau vyruką su Salomon džemperiu ant kurio puikavosi Tromso sky race užrašas ir aš negalėjau praleisti progos užkalbinti žmogų, su kuriuo kartu bėgome Norvegijoje 2015 metais. Jonathan iš Olandijos, Norvegijoje finišo nepasiekė, nes buvo nuimtas kaip “neįsipaišęs” į laiko limitą. Klausiu ar dalyvaus Norvegijoje šiais metais? Atsakymas toks kokio ir tikėjausi – žinoma, kad dalyvausiu! Na, nors viena “pažįstama”dūšia bus trasoje:-). Bėgti buvo lengva ir gaivu. Nežiūrint į tai, mane bėgimo pradžioje lenkė kas netingėjo. Kaip dabar prieš akis stovi vaizdas, kai antrame kilometre pro mane prapukšėjo mažutė moterytė, kurios penkto taško apimtys smarkiai leido abejoti jos sugebėjimu gyvai nusigauti iki finišo. Nežinau, ar čia mano įgimtas lietuviškas kuklumas, ar nepasitikėjimas savo jėgomis, o gal nesuvokimas kokiame esu lygyje man neleidžia nuo starto bandyti bėgti su rimtesniais bėgikais ir pakovoti dėl vietos bent jau pirmame penkiasdešimtuke.

13329507_1235057969839229_8587419240087273337_oO kadangi turiu patirties (ir, sakyčiau,, gana skausmingos), kas būna, kai pamirštu kuklumą – toliau judėjau kreiseriniu greičiu, risnodamas ten kur risnojasi ir eidamas ten, kur mano supratimu, reikia eiti. Ultra bėgimas yra nenuspėjamas. Ultra sky race yra dar labiau nenuspėjamas dalykas. Nors, teisybę pasakius, abiem atvejais, yra labai sunku tolygiai išsidėlioti savo jėgas distancijoje ir aš, prispažinsiu, vis dar to meno mokausi. Niekada nežinai ar tai tavo diena, ar ne. Ar pradėjai ne per greitai, ar “lūši” po eilinės įkalnės, ar,  užkopęs į viršūnę, kaip feniksas kylantis iš pelenų, nuskrisi nuo kalno su dviguba energija. Tuo mane  asmeniškai ir žavi ultra bėgimai. Ir aš suvokiu, kodėl Geoffrei Mutai, nubėgęs Bostono maratoną per 2:03.02, starte Dievo prašo ne laimėti maratoną, o pasiekti finišą.

Taip iš lėto judant aukštyn pastebiu, kad jau švinta. Saulė teka, o jos, pakibusios virš debesų, vaizdas yra didžiausias mano šios dienos prizas.

13329422_1029360680489111_4758660554864780960_o13320711_970926553033529_7080609609290485357_oNiekada negalvojau, kad Saulė, kylanti virš debesų, atrodo taip įspūdingai. Trasa pakankamai techniška, vietomis bėgama, vietomis reikia pasikarstyti, bet šiaip labai smagi. Na, ir žinoma vaizdai. Bėgdamas pažadu sau būtinai čia sugrįžti, o geriausia su šeima. Pirma maitinėlė, pilu vandenį į gertuves, suvalgau savo GU geliuką, užkandu Raw bit’u ir toliau rėplioju į kalną. Vietomis darosi sunku, nes smulkus žvyras sprūsta iš po kojų, slystu atgal, tačiau aš čia toks ne vienas, visa virtinė bėgikų susiduria su ta pačia problema. 13391529_970927446366773_5052681410811010004_oKalno viršūnė jau čia pat, girdžiu kažkas šaukia man į ausį, tik aš, apspangęs nuo kopimo, nieko nesuprantu, o nesuprantu, pasirodo, kadangi šaukia portugališkai. Tik kai fotografas subliauną “look up” suprantu, kad prašymas skirtas man, pakeliu galvą ir gaunasi kadras  su išsigandusio žmogeliuko snukučiu:-)

13323528_970953303030854_6535597871611503645_o

Viršūnėje reikia dar pakilti laiptukais, apibėgti kažkokią konstrukciją ir toliau dardėti laiptais jau kitoje kalno pusėje.

13320555_970953943030790_3727153062981125427_o

Prasideda nusileidimas. Kiek pamenu ilgas jis nebuvo, nes greitai vėl teko ropšti aukštyn. Buvo ir virvių, ir grandinių, tačiau mintyse juokiausi, kadangi nei akimirkai negalvojau, kad tai yra pavojinga ir galiu nusivožti.

IMG_4779Tromso buvo visiškai kitaip. Gal todėl šiais metais ir buvo išskirta atskira Extreme serija: Tromso, Kima ir Glen Coe, kur kartais prieš statant koją reikai labai gerai pagalvoti, ar tai nebus paskutinis kojos statymas tavo gyvenime. Trumpai tariant Madeira yra pats tas tiems, kas nori susipažintis su sky race, tačiau nenori adrenalino ir baimės mišinio injekcijos po oda. Norintiems šios dozės – you are wellcome to Extreme sky race series:-). Jei sveikata nepaves ir pavyks įtikinti škotus, kad aš galiu – su savo bėgimo partneriu Tomu turime šansų tapti pirmais lietuvaičiais, įveikusiais visas tris Extreme sky race serijos sezono varžybas. Na, bet čia ne apie tai:-).

Įsitaisiau už vienos vietinės merginos nugaros ir taip mes judėjome ne vieną kilometrą kartu. Mergina dėvėjo trumpą sijonuką ir momentais, kai galėdavo sau leisti tokią prabangą, matyt, pagalvodavo, kad bičas, bėgantis už nugaros, visai neblogai įsitaisė ir bandydavo laužyta anglų kalba manęs paklausti ar nenoriu susikeisti vietomis. “Ne, nenoriu”- begėdiškai atsakydavau, suprasdamas, kad sunkiais kopimo momentais vaizdai, atsiveriantys mano akims, yra pakankamai gera motyvacija tęsti bėgimą:-) O ir merginos tempas buvo pakankamai geras, todėl taip tandemu mes kartu ir judėjome toliau. Po kiek laiko mus pasivijo trys vyrukai, taigi kelionę tęsėme penkiese. Po kiek laiko mergina atsiliko ir man teko tenkintis prakaituotų vyriokų kompanija. Jei gerai atsimenu, per pirmus dvidešimt kilometrų surinkome 2000m pakilimo ir tai, kažkokiu būdu, pradėjo veikti mano kojų raumenis. Vienoje nuokalnėje man sutraukė šlaunies raumenį ir aš, iki tol vedęs mūsų mažą bėgikų grupelę, buvau privertas sustoti ir prasitampyti. Vyrukai mane aplenkė, tačiau visi stabtelėjo ir paklausė ar aš OK. Truputuką buvau supanikavęs, nes dar nebuvau įveikęs net pusės distancijos, o mėšlungis jau beldėsi į duris. Tačiau baigėsi nusileidimas ir kojos atsigavo. Toliau tęsėme kelionę tryse. Eilinis maitinimo puktas, mano jau išbandyti Raw bite iš kuprinės, coca cola ir pimyn į trasą. Merginos maitinėlėje dar bando įsiūlyti kažkokio pyrago šmotą ir savo turimų skanėstų, tačiau aš buvau tvirtai nusprendęs maitintis tik tuo, ką turiu kuprinėje plius bananai. Taigi toliau tęsėme kelionę palyginus lygiu paviršiumi, o mūsų tempas palaipsniui didėjo. Staiga, iš už posūkio pasirodė keli žmonės, kurie įteikė prieš mane bėgusiam bėgikui buteliuką ir trumpai persimetė keliais žodžiais portugališkai. Supratau, kad chebra yra vietiniai ir padeda savo klubo bėgikui, kas, iš pricipo, yra draudžiama varžybų nuostatų. Nežinau, ar mintis apie tai, kad kažkas čia negerai, ar dar kas nors, bet aš spjoviau į savo kompanionus ir, įjungęs aukštesnę pavarą, nuskuodžiau pirmyn. Pavyko sukelti greitį iki 4:30 ir fiziškai jaučiau, kap tolstu nuo persekiotojų. Jausmas buvo fantastiškas. Nežiūrint į tai, kad dar buvau kokiame 28-29 kilometre, tačiau bėgau lengvai ir atsipalaidavęs. Tiesa, kiek neramino kylantis karštis, tačiau žinojau, kad toliau laukia trasos dalis palei vandenyno pakrantę ir tikėjausi, kad bėgti bus lengviau. Besileisdamas akmenimis grįstu takeliu dar pasigavau porą bėgikų ir nukurnėjau serpantinu žemyn link vandens. Toliau kelias tęsėsi Atlanto vandenyno pakraščiu, vanduo suteikė kažkokios gaivos, nors saulutė kalė tiesiai į viršugalvį. IMG_4785    Dar vienas pagautas bėgikas. Iš už posūko išnyra maitinėlė. Kemšu bananus, geliuką, pildau gertuves ir matau, kas manęs laukia toliau. Tai ką mačiau neatrodė labai džiuginančiai – akmenimis grįstas serpantinas į kalną, kurio viršūnės nesimatė. Vėliau sužinojau, kad labai stiprus švedų bėgikas Andre Jonsson, su kuriuo prieš šešias savaites teko garbė stovėti starte Laukinių šernų bėgime Švedijoje, iki šios, 35,6km atkarpos pirmavęs, belipdamas į minimą kalną “užlūžo”. Ir finiše buvo ketvirtas. Taigi ropojau ir aš. Kažką aplenkiau, tačiau greitis buvo minimalistinis. Šiaip ne taip užlipęs tęsiau vienišiaus kovą. Priekyje pasirodė kalnų upelis, apie kurio egzistavimą jau buvau girdėjęs prieš varžybas.

13320711_1325471674148522_1346572105023201099_o

Subridęs iki kelių į šaltą, tačiau šiomis aplinkybėmis labai gaivinantį vandenį, pasivijau savo naujajį pažįstamą Jonathaną. Toliau straksėjome kelių bėgikų grupele upeliu nuo akmens ant akmens, nors ne visada gaudavosi sėkmingai pastatyti koją ten, kur norisi. Taip bestraksint žiebiausi blauzdos kaulu į akmenį ir mano Compressport kojinė nusidažė raudonai. Nežinau kiek tęsėsi ši kelionė upeliu, tačiau tikrai džiaugiausi kai ji pagaliau pasibaigė. Kažkiek laiko palipome į kalną kartu su skrajojančiu olandu, tačiau jam kilimas buvo ne pats maloniausias šių varžybų elementas ir aš toliau palikau vyruką kovoti su savo demonais. Oras palengva keitėsi, karštis atslūgo, pradėjo purkšti lietutis, o aš keliavau vienas. 13391394_1325476160814740_1084403487273409898_oKažkokioje įkalnėje aplenkiau du vyrukus, kurie papasakojo, kad pavasarį dalyvavo MIUT’e ir palygino šias dvi varžybas: sako, kad nors MIUT ir ilgesnės varžybos (kiek pamenu 115km), tačiau sky races yra sudėtingesnis. Net nepastebėjau kaip pasiekiau dar vieną maitinėlę, kurioje galėjau pasikeisti drabužius. Dabar manau, kad ten praleidau per daug laiko, bet vėl išbėgti į trasą su švariais, o svarbiausiai sausais drabužiais, buvo vienas kaifas. Pastebėsiu, kad keičiantis drabužius buvo šovusi mintis palikti savo ciklopą, tačiau kažkoks šeštas jausmas neleido man to padaryti ir tuo labai tuo džiaugiausi finiše – organizatoriai tikrino kiekvieno finšavusio kuprinę ir, jei būtų neradę privalomo ekipiruotės elemento – būčiau gavęs baudos minučių. Tai buvo 41-as kilometras, taigi iki finišo buvo likę apie 14 kilometrų. Toliau judėjau vienas, kartais sutikdamas dideles grupes hikingo entuziastų, kurių, reikia pastebėti, šioje Portugalijos saloje knibždėte knibžda. Du vyrukai, kuriuos kažkada aplenkiau lipdamas į kalną, mane pasigavo ir nuskuodė tolyn. Gaudyti kažkaip jau nelabai pavyko. Nors man šioje vietoje į pagalbą atėjo paskutinė maitinėlė. Iki finišo buvo apie penkis su puse kilometro ir, išbėgęs iš miško, pamačiau, kad mano varžovai stovi ir, kaip žiurkėnai, kemša už žandų maistelį. Spontaniškai gimusi mintis – “jūs čia kaupkite atsargas, o aš kaip nors pusvalanduką pakentėsiu” ir, maldamas kaip galima dažniau kojomis, nuskuodžiau pro maitinėlę, demonstratyviai net nežvilgtelėjęs jos pusėn. Tipo aš kietas, man valgyti nereikia. Kokius du kilometrus jaučiausi puikiai, persekiotojų nesimatė ir jau buvau pradėjęs tikėti, kad susidorojau ir su šitais. Kurgi ne. Jaunimas, matyt supykęs dėl tokio mano poelgio, “išgaudė” mane po gerų trijų kilometų. Dar pasilaikiau kurį laiką kartu, aptarėme paskutines Madeiros salos naujienas ir jie, matyt,  nusprendė, kad seniams čia ne vieta. Paskutinius kilometrus teko bėgti asfaltu ir žemyn, kas labai nekaip veikė mano kojų raumenis. Kiekvienas žingsnis sukeldavo kažkokį nesveiką šlaunų raumenų skausmą. Likus geram puskilometriui iki finišo dar sugebėjau nuvynioti į priešingą pusę, nei reikėjo, ir, tik pastebėjęs, kad priešakyje stūkso Santanos kaimo kaži kokio žymaus lankytino parko vartai, supratau, kad “sugrybavau”. Teko pradėti šūkauti kažkokiam savanoriui, budėjusiam prie to nelemto posūkio, kur nubėgau į šoną, ir jis, visas susinepatoginęs puolė man rodyti visomis savo mataruojančiomis galūnėmis kryptį link finišo. Paskutiniai keli šimtai metrų kilo į kalną ir kojos labai sunkiai tvarkėsi su šia užduotimi. Visgi finišas buvo pasiektas – 9:19.20 ir 71 vieta bendroje įskaitoje. Pasirodo, naujasis mano draugelis olandas į trasos pabaigą atkuto ir kvėpavo man į pakaušį – finišo liniją kirto vos kelios dešimtys sekundžių po manęs.

13391383_1235064996505193_7116675585210707587_o

Finiše “sumedžiojau” Anna Frost iš Naujosios Zelandijos ir vokietį Philipp Reiter. Anna papasakojau apie Andrių Ramoną, kuris jos šalyje studijuoda mediciną ir laimėjo jau ne vieną rimtą ultrą treilą, garsindamas Lietuvos vardą. Mane  visada žavi galimybė betarpiškai pašnekėti treilo varžybose su savo idealais taip, lyg žinotum juos jau ne pirmi metai. Philippe prisiminiau iš Tromso varžybų ir buvo šaunu sužinoti, kad šiais metais mūsų keliai dar susikirs Norvegijoje ir Italijoje.

Nuo nugalėtojų “atsivežiau” geras tris valandas, tačiau smarkiai neimu į plaučius:-). Visgi tai ne šešių valandų skirtumas, kaip 2015 metais Norvegijoje. Ir pačios varžybos visomis prasmėmis buvo tikrai puikios, o organizacija – aukščiausiame lygyje. Labai rimtai svarstysiu ateityje galimybę sudalyvauti MIUT’e, nes likau užburtas ir sužavėtas Madeiros gamtos grožio.

Kitą dieną skyriau apylinkių tyrinėjimui: nusileidau funikulieriumi link vandenyno, pastraksėjau akmenuota pakrante, pasivaikščiojau kažkokiu takeliu, tačiau, supratęs, kad saulė kaitina vis smarkiau ir smarkiau, o aš po vakar dar nesijaučiu pakankamai žvalus, sugrįžau į savo urvelį. Tiesa, ilgai neišsėdėjau – nusprendžiau, kad reikia aplankyti kokį nors Madeiros pliažą ir, išsikvietęs vietinį taksi, nuvariau į Machico. Realiai užsidėti pliusiuką, nes pliažas buvo šiaip sau. Įdomiau buvo pašnekėti su taksistu, kuris mane ir nuvežė, ir parvežė į laikinus namus. Kaip supratau iš pokalbio, gyvenimas ten nėra labai linksmas, nes vyrukas dirba keliuose darbuose ir neturi nei vieno normalaus: taiso kompus, pavaduoja draugą taksistą, kai reikia susikalbėti angliškai ir augina daržoves savo  mažytėje, nuo senelio laikų užlikusioje, fermoje. Bedarbystės lygis, anot vyruko, saloje yra labai aukštas. Bet papasakojo apie visus saloje vykdomus bėgimus, nes turi lakstančių draugų. Labai rekomendavo MIUT’ą.

Atmintyje išliko vietinės bobutės man iškrėstas “lochatronas”:-). Švilpaudamas leidausi link jau minėto funikulieriaus ir, staiga, visai tuščioje gatvėje, išgirdau kažką balsu mane šaukiantį. Sustojau kaip įbestas ir, apsidairęs, pamačiau močiutę, kuri žodžiais ir rankų mostais mane kvietė užeiti į savo namelį. Dar kartą apsidairiau ir, įsitikinęs, kad gatvėje stoviu vienut vienutėlis, supratau, kad užeiti esu kviečiamas aš. Pasijaučiau kaip Andrejaus Mironono veikėjas sovietiniame filme “Briliantinė ranka”. Kas matė – supras:-))). Taigi, užeinu į namelį, esu sodinamas ant kušetės ir močiutė man pradeda rodyti ant sienos kabančias nuotraukas bei judesiais pasakoti baisią savo gvenimo istoriją, kurios pagrindinsi motyvas buvo nuo vėžio miręs jos vyras. Kad nekiltų abejonių, moteriškė delnu vaizdingai “perpjovė” sau krūtinę. Penkis kartus. Kad svetimšalis patikėtų ir įsijaustų į situacijos baisumą. Tada nsuprendė mane dabaigti ir, paprašiusi telefono mane nufotkino. Ir štai čia prasidėjo linksmybės. Iš tarptautiniu tapusio pirštų judesio supratau, kad madam nori “bakšišo”. Sužvejojęs kišenėje penkių eurų banknotą iškilmingai, su ašaromis akyse, įteikiau. Močiutė nepasimetė, tęsė baisingos operacijos, kurią teko iškęsti jos mistiniam vyrui, vizualiką ir toliau reikalavo eurų. Čia jau aš pyktelėjau ir greituoju būdu atlikau gėdingą atsitraukimo veiksmą į gatvę. Ėjau ir balsu juokiausi iš savęs. Padarė, juk kaip Dievą myliu, padarė:-)))

Šią savaitę prasidės mano startai Sky Extreme serijoje. Pirma stotelė jau pažįstamas Tromso Norvegijoje. Žinau kas laukia, žinau, kad vėl bus žvėriškai sunku, tačiau tikiu, kad šiais metais pavyks sudalyvauti geriau. Ar pavyks, pamatysime jau greitai – startas rugpjūčio 6 dieną.

Čia mano bėgimo statistika

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s