Tromso. Antras kartas

“Tomai, ar jau matosi kalno viršūnė?”, – pro sukąstus dantis jau kelintą kartą spjaunu frazę savo kelionės palydovui, keturiomis besiropšdamas į Hamperokken kalną. Atsakymas priverčia riebiai nusikeikti. Rusiškai. Trimis aukštais. O gal ir keturiais. Kad palengvėtų, kad ne taip beviltiškai atrodytų tas kabarojimasis kažkur link kažko, ko dar nesimato… Ir čia išgirstu besikeikiantį Tomą. Tomą, kuris niekada nesikeikia. Taip, brolau, mes nusilesę, viršūnė kažkur pradingusi, o iš paskos, kai akimirkai sustoji ir pažvelgi atgal, matai, kaip ropoja geras tuzinas persekiotojų. O juk kai pradėjome savo kelionę link šios, jau trečios šiandien ir paskutinės viršūnės, klonyje, kuriame saulės spinduliuose sidabru žaižaravo visai nesenai bristi upeliai, buvo matyti tik kelios judančios bėgikų figūros. Mes pavargome ir mus vejasi…

Sakoma, kad du kartus į ta pačią upę neįbrisi, tačiau mes su Tomu arba esame mazochistai, arba iš tikrųjų susirgome Skyrunning liga. Aš prisilaikau nuomonės, kad antras varijantas yra arčiau tiesos. Prisiminimai iš praėjusių metų starto buvo dvejopi. Kelias dienas po bėgimo vaikščiojau stiklinėmis akimis ir labai sunkiai sugrįžau į normalų pasaulį. Kaip kažkada po pirmo savo maratono garsiai kalbėjau, kad “daugiau tai niekada”, tačiau visgi kažkas privertė vėl sugrįžti pas nelabuosius trolius, kurie, jei atsimenate mano pasakojimą apie pirmą bėgimą, gamino akmenis trimis pamainomis ir barstė po visą trasą. Tas “kažkas” sapnuose mane aplankydavo ir  vėl versdavo bėgti šia nuostabia šiaurės Norvegijoje, tarp jūros ir dangaus užstrigusia trasa. Taigi noras dar kartą save išbandyti ir įrodyti, visų pirma sau, kad pernai mano užimta priešpaskutinė vieta buvo nelabai logiška ir, kad skaudžias, bet, matyt, reikalingas pamokas išmokau, o išvadas pasidariau, buvo pakankamai stiprus.

Prieš išskrisdamas į varžybas buvau išvykęs savaitei su šeima į lietuvišką pajūrį – Pervalką. Šiemet, skirtingai, nei anksčiau, nusprendžiau, kad geriau mažiau laiko praleisiu pliaže, tačiau, svarbiausia, gerai išsimiegosiu. Anksčiau keldavausi anksti, darydavau treniruotę ir paskui su šeima braukdavom į pliažą. Šiemet aš išbėgdavau po pusryčių, o finišuodavau pliaže, pas saviškius. Per penkias dienas prisukau apie 120km ir likau visai patenkintas savo įdirbiu prieš Tromso startą. Žinoma, vertikalaus pakilimo surinkti buvo gana sudėtinga, tačiau Raganų kalnas Juodkrantėje irgi visai nieko:-). Savaitę vainikavo estafetinis bėgimas “Medininkai – Vilnius”, kuriame atstovavau Užsienio reikalų ministerijos garbę. Bėgau antrą etapą (4.9km) ir pačiam buvo labai įdomu sužinoti kokios esu būklės po savaitės intensyvo pajūryje. Pirmu etapu mūsų komandoje bėgo dabartinis Lietuvos ambasadorius Nyderlanduose, buvęs orientacininkas ir keliais metais vyresnis už mane Darius Semaška. Žinojau, kad pernai varžybose Vengrijoje jis išbėgo iš valandos 15km, todėl smarkiai nenustebau, kai gavau lazdelę iš jo rankų dvyliktas (o dalyvavo apie 70 komandų). Kadangi neturėjau žalio supratimo apie savo greičius, tai nusprendžiau, kad pradėsiu 3:30 pace’u, o paskui matysime. Labai bijojau, kad neatlaikysiu tokio tempo, kadangi ilgiausia distancija, kurią esu bėgęs tokiu greičiu, buvo dviejų kilometrų atkarpos Vingio stadione. Tačiau, savo pačio nuostabai, ištraukiau iki galo ir, perdavęs lazdelę vienuoliktas trečiajam komandos nariui, supratau, kad nei velnio neišsikroviau. Vidutinis pace’as buvo 3:33, taigi galima sakyti, kad penki kilometrai įveikti per 17:45. Buvusiam sprinteriui, kuris prieš beveik trisdešimt metų 200m bėgo per 22.4, visai neblogai:-)

13680433_283466162015098_3488344818163417195_o

Su varžybomis Tromso pradžioje gavosi nelabai linksmas nutikimas. Organizatoriai, likus gerai savaitei iki bėgimo, nusprendė, kad startas bus ne sekmadienį, kaip praėjusiais metais, o šeštadienį, tuo sujaukdami visus mano (o pasirodo ne tik mano, bet ir daugumos bėgikų) planus. Kadangi lėktuvo bilietai buvo pirkti penktadieniui-pirmadieniui, perspektyva atskristi vėlų vakarą, o po nepilnų dešimties valandų jau stovėti starte manęs visai nežavėjo, todėl greituoju būdu teko keisti bilietus. Jau atvykę ir pašnekėję su kitais bėgikais supratome, kad taip, greičiausiai, įvyko todėl, kad vienas iš orgnizatorių, Kilian Jornet pirmadienį išskrido į Nepalą, kuriame tęsia savo projektą Summits of my life ir bandys įbėgti į Everestą. Taip taip – įbėgti. Taigi žmogui reikėjo dienos susiruošimui kelionei ir buvo nuspręsta paankstinti Sky raco startą. Pati kelionė iš Vilniaus vyko su dviem persėdimais, tačiau gerai buvo tai, kad Stokholmo Arlandos oro uoste susitikome su Tomu ir toliau keliavome kartu. Atskridome į Tromso po pietų ir negalėjome patikėti savo akims – skandinavų dievas Toras nusprendė mus apdovanoti už tai, kad praėjusiais metais laistė mus tris dienas lietumi ir buvo apgaubęs švininiais debesimis iš visų pusių: švietė saulutė, debesų buvo visiškas minimumas, todėl, po maistelio, nepraleidome progos užkilti į kalniuką, nuo kurio praėjusiais metais startavome. Užkilę puolėme fotografuoti, kadangi vaizdai iš tiesų buvo neralūs.

13942245_1274495832561034_1795435305_nBėgome tolyn ir, tik suvokimas, kad nėra jokio tikslo prisukti prieš varžybas daug kilometrų, mus sustabdė. Taigi susėdome ant uolos, mataravome kojomis ir leidome savo akims iki valiai atsidžiaugti tais pasakiškais Tromso vaizdais iš viršaus.

13940950_1274495825894368_158073265_n

13942343_1274495782561039_1277427089_n13942480_1274495799227704_2120375675_nKitą dieną, prabudęs ir atitraukęs kambario užuolaidas, norėjau pasakyti ką nors nelabai gražaus – saulės nei kvapo, palei žemę sklando nei tai debesys, nei tai rūkas. Trūksta iki pilnos nelaimės tik lietaus. Nuotaika truputuką pabjuro. Po pusryčių susitikome savo seną pažįstamą daną Kenn, kuris gyvena Norvegijoje, taip pat Madeiroje sutiktą olandą Jonathan. Penktadienį vyko VK – vertikalaus kilometro varžybos, kuriose Jonathan sugalvojo sudalyvauti, kaip jis pats sakė “dėl dalyvavimo”. Na, o mes tryse nuvarėme pasirgti už jį bei kitus dalyvius. Užsirioglinome apie šimtą metrų į viršų ir nusprendėme, kad toliau lipti neapsimoka, kadangi, paskui juk reikės kažkaip nusileisti:-). Matėsi dar koks geras šimtas metrų pakilimo, o visa kita slėpėsi debesyse. Taigi sutūpėme ant didelio akmens, į rankas pasiėmėme po Salomon skambaliuką ir laukėme starto. Pro šalį zujo apšylantys varžybų dalyviai ir mes, sulaukę atbėgusio olando, smagiai pažvengėme, informuodami jį, kad jis yra pagautas padaręs “falsstartą”, bet gali palaukti starto su mumis ant akmens ir tada, ko gero, turi šansą tapti nugalėtoju:-). Pirmą kartą iš arti mačiau VK varžybas ir man  visai patiko mintis, kad aš jose nedalyvauju, nes sunkiai save įsivaizduočiau kitą dieną stovintį prieš pusės paros bėgimą su pavargusiomis kojomis.

13940923_1274495862561031_418025521_n

Taigi, dalyviai po starto pradėjo savo kelionę link viršūnės, mes šūkavome ir skambinome skambaliukais, o prabėgus visai šiai margaspalvei ordai, nusileidome žemyn. Po kiek laiko pamatėme sugrįžtantį nuo kalno fotografą Ian Corless, kuris informavo, kad viršūnėje šviečia saulė, o dangus, kap nekeista, mėlynas. Tai patvirtindamas parodė nuotraukas ir video nuo kalno viršūnės. Vazdelis buvo kaip iš kitos palnetos – toks žiaurus buvo skirtumas tarp mus supančios pilkumos ir spalvų gausos viršuje.

Sugrįžome į savo viešbutį tokie truputį sušalę ir, žinodami, kad turime dar nepilną valandą iki taip vadinamo varžybų briefingo, nuvarėme su Tomu “ant pašaro”, kaip sako vienas mano kolega, į mūsų viešbučio restoraną. Priėjusiai mergaitei pareiškėme, kad turime nedaug laiko, aš nevalgau gliuteno, Tomas nedraugauja su mėsa, taigi abu gavome žuvį. Prieš briefinga buvo apdovanoti vertikalaus kilometro bėgimo nugalėtojai. Malonu buvo matyti, kad Emilie Forsberg grįžo į “biznį” po gero pusmečio, praleisto po ankstyvą pavasarį patirtos traumos, ir tapo nugalėtoja. Kilian trumpai pristatė varžybas, atkreipė dėmesį, į tai, kad trasa pailgėjo aštuoniais kilometrais (o iš tiesų dvylika), bei atsirado papildomi 500 metrų pakilimo.

13940924_1274495852561032_477890936_nTaip įvyko todėl, kad organizatoriai nusprendė, kad startas ir finišas nuo Clarion Egde viešbučio įėjimo yra žymiai geresnis varijantas tiek jiems, organizatoriams, kadangi nereikės visos mantos boginti ant kalno, tiek bėgikams, kurie galės finišuoti vos ne tiesiai į dušą savo numeriuose. Mums su Tomus ši idėja visai patiko, nes apsistoję buvome būtent minėtame viešbutyje. Dar buvo pasakyta, kad šiais metais nesitikėtume galimybės nučiuožti nuo kalno ant užpakalio, nes sniego praktiškai neliko. Iš vienos pusės tai buvo gerai, nes reiškė, kad išlipus iš upelio nereikės kalenti dantimis lipant į sniegu dengtą kalną. Praėjusiais metais man tai buvo pats nemaloniausias jausmas, kai šlapiomis kojomis ir batais keliavau aukštyn, šaldamas pėdas. Iš kitos pusės tai reiškė, kad trasoje reikės sugaišti dar daugiau laiko, nes sniegas dengė akmenis ir juo galima buvo bėgti. Maitinimo punktų realiai paliko du, o tiksliau tai buvo tas pats vienas, į kurį turėjone atbėgti du kartus. Punktas šeštame nuo starto ir šeši kilometrai iki finišo, mano galva,  nesiskaito. Nei esi dar alkanas, nei reikia stiprintis, kad datrauktum iki finišo. Taigi dvi maitinėlės ir pilna kuprinė Raw Bite batonėlių ir GU geliukų.

13933411_1274495859227698_1858627866_n

Kad vaizdelis būtų pilnas, reikia pasakyti, kad sugrįžus į viešbutį ir laukiant užsakytos vakarienės, gavau žinutę nuo Zamiros. Tokią trumpą, bet poveikis buvo kaip su kūju per kaktą: “Mane guldo į ligoninę dėl ūmaus apendicito priepolio”. Situacija beviltiška – aš už poliarinio rato, vietovėje, kuri yra labiau nutolusi į šiaurę nei šiauriausias Aliaskos taškas ir niekuo negaliu padėti… Gerai, bent jau kad žinau, kad žmona ligoninėje. O juokingiausia, jeigu taip galima šioje situacijoje pasakyti, buvo tai, kad kelionės išvakarėse gavau žinutę nuo vieno mums artimo žmogaus, kurioje buvo rašoma, kad žmogus matė negerą sapną ir prašė manęs pasisaugoti varžybose. Niekados gyvenime tokių žinučių negaudavau ir štai tau – daryk ką nori… Kaip išaiškėjo, sapnas buvo skirtas ne man, o mano žmonai. Apie kažkokį normalų miegą tokioje situacijoje sunku kalbėti, bet šiaip  aš ir taip visada labai blogai miegu prieš startą. Ryte atsikėlus krėtė lengvas drebulys, o tai, anot Tomo, ženklas, kad naktį nepailsėjau. Viešbučio darbuotojai nusprendė pajuokauti ir vietoj žadėtos pusryčių pradžios 6:30 maloniai mus informavo, kad maisto naikinimo šventė prasidės lygiai 7:00, o tai reiškė, kad pavalgius iki starto liks mažiau kaip valanda. “Jei norite” – sako, specialiai jums suruošėme mažą bufetuką. Apžiūrėjus bufetuką išaiškėjo, kad nei man, nei Tomui ten praktiškai nieko valgomo nėra, todėl nuspūdinome pabrukę uodegas atgal į savo numerį sulaukti oficialaus pusryčių laiko. Pusryčiaujant pirmą kartą  prieš varžybas taip normaliai užvalgiau norvegiškos lašišos, kadangi Tomo žodžiais, tai mums padės bėgti praėjus po starto kelioms valandoms. Riebalai, turiu pasakyti, yra geras dalykas, tik buvo viena problema – neišbarstyti visos žuvies iki tol, kol tie riebalai besiskaidydami pradės veikti turbiniu varikliu. Lipant į pirmą kalną Tomas žvengė, kad lašiša bando pabėgti. Mano pastebėjimas buvo, kad dar visai gerai, kad žuveliokai neplaka mūsų užpakalių uodega:-). Taigi pusryčių buvo daug ir gana įvairių (net trijų rūšių duona, miusliai ir kukurūzų dribsniai be gliuteno kažką sako apie jų kokybę).

13941138_1274495899227694_309095091_n

Nusileidus liftu viešbučio hole pamatėme tuntą bėgikų, dar daugiau jų stovėjo lauke ir laukė aštuntos valandos ryto. Aš vis vaikščiojau pirmyn atgal tarp dalyvių ir ieškojau 116 numerio. Žinojau, kad be mūsų su Tomu turi būti dar vienas lietuvis iš Kopenhagos – Vytautas Žarauskas, tačiau niekaip nepavyko vyručio išgliaudyti. Vytautas turi jau nemažos patirties ultra bėgimuose – jau vien tas faktas, kad šiais metais finišavo Gran Kanarijoje 125km bėgime, vertas pagarbos. Šiais metais organizatoriai nesuplakė į vieną krūvą dviejų varžybų starto, o paleido mus, 203 bėgikus, bėgančius ilgąją distanciją trim valandomis anksčiau negu bėgančius Tromsdalstind 28km. Kad nesipainiotų ir nenervuotų savo greitu bėgimu. Startas buvo ramus, keli kilometrai asfaltu, kol išbėgome iš miestelio ir, persivertę per kilometrinio ilgio tiltą, pradėjome judėti į pirmąjį pakilimą. Šį kartą su Tomu nors ir nesitarėme iš anksto, tačiau nuo pat pradžių bėgome vienas šalia kito. Mūsų pažystamas danas nukurnėjo į priekį, o mums pasirodė, kad 4:30 pace pradžiai yra nepadoriai aukštas, tačiau, pasidavę bendrai nuotaikai, laikėmės apie viduriuką. Pakilimas buvo įveiktas greitojo ėjimo būdu ir pirmoje maitinėlėje užtrukome porą sekundžių – nieko nereikėjo. Toliau tęsėme bėgimą kaitaliodami nedidelius pakilimus su nusileidimais, vėliau nusileidome prie upelio, kuriame prisipildėme gertuves ir prasidėjo pirmas rimtas kopimas į 1238m Tromsdalstind kalną. Kopėme apie valandą ir likau nustebęs, nes visą kalną sukalėme be mažiausio sustojimo. Kiek pamenu, praėjusiais metais čia jau gimdžiau. Suvokimas, kad esu geroje formoje, pridėjo dar daugiau energijos. Nusileidžiant nuo šio kalno Tomas rovė į priekį, o aš, gana negrabiai leisdamasis žemyn akmenuotu ir pakankamai stačiu paviršiumi ,sugaišau tikrai nemažai laiko.

13680009_1046299132128515_2174131895881204823_o
Photo by: Kilian Jornet

Tomas dingo iš akiračio, priekyje atsirado status sniego liežuvis, besileidžiantis žemyn. Kol galvojau kaip čia geriau su juo susidoroti, priekyje bėgęs vyrukas atsisėdo ant užpakalio ir… nučiuožė. Supratęs, kad tai greičiausias būdas įveikti sniego kliūtį, plumptelėjau ant kieto sniego ir aš. Kaip vaikystėje nešiausi žemyn ant nugaros ir tik artėjant apačioje akmenims supratau, kad kažkaip būtų gerai sustabdyti. Intuityviai kišau kulnus į sniegą, delnus taip pat pabandžiau panaudoti stabdymui. Geriau to būčiau nedaręs. Sustoti tai sustojau, tik delnai buvo raudoni ir skaudėjo, nes nusideginau į sniegą. Pirštinės tai juk taip ir liko kuprinėje… Toliau dar truputis akmenų, dar vienas sniego liežuviukas ir prasidėjo nusileidimas į slėnį. Kažkur priekyje užmačiau oranžinę Tomo maikutę – vadinasi labai toli nepabėgo. Dar spėjau prisipildyti vandens iš kalnų upelio ir nuskuodžiau link priekyje laukiančios vingiuojančios upės. Savo nuostabai pavijau Kenn, kuris, sprendžiant iš jo akių, labai nustebo mane pamatęs. Matyt gerai atsiminė, kad praėjusiais metais man užmetė beveik valandą:-). Perbridęs kelis kartus upelius pabandžiau pasivyti Tomą. Gerai, kad jis manęs palaukė prie labai nemalonaus nusileidimo šalia krioklio. Labai nemėgstu slysti žemyn per purvyną, tačiau teko tai daryti, kabinantis už medelių šakų. Apačioje pasivijau Tomą, kuris jau bėgo su savo pažystamu iš praėjusių metų starto suomiu Tuomu ir toliau  visi kartu tęsėme kelių kilometrų lygų bėgimą per miškelį. Pirmoje normalioje maitinėlėje, kuri buvo 24 kilometre, normaliai pasistiprinome, atsigėrėme Yogi tea, kurią dalino fainas seniokas ir nubėgome į priekį. Mūsų laukė labai ilgas ir sunkus kilimas į Hamperokken kalną – 1404m.  Iš atminties dar niekur nedingo prisiminimai, kai praėjusiais metais šiame kalne Tomas nuo manęs nutolo negrįžtamai, todėl labai jaudinausi ar nepakartosiu tos istorijos. Ne. Užlipome kartu ir vėl, pasidžiaugsiu, be jokio sustojimo. Dar tik pradėjus rimtai kopti, iš priekio atbėgo trys varžybų lyderiai. Aš nesuprantu kaip jie gali tokiais greičiais lakstyti tokio sudėtingumo trasomis… Užsikorus prasidėjo mano mylima katera, ant kurios prieš metus vos nenumiriau iš baimės. Šį kartą net susibiesinau, nes jokio adrenalino, jokios baimės najaučiau. Buvo vienas malonumas kabarotis uolomis ir jaučiausi kaip geroje žaidimų aikštelėje vaikystėje. Paskutiniai metrai iki viršūnės,kurioje sėdėjo apsimuturiavęs vyrukas ir žymėjo bėgikų numerius, buvo įveikti virvės pagalba. Aš dar pajuokavau, kad jis turi geriausią darbą pasaulyje – tupėti vėjo košiamoje viršūnėje ir skaičiuoti bėgikus. Vėl nusileidimas, labai techniškas, su iš po kojų slystančiais akmenimis, bet viskas baigiasi, baigiasi ir šitas chaosas. Apačioje dvi merginos savanorės mojuoja skambaliukais, viena sako “Labas, Lietuva”. Pasirodo latviukė. Pašūkaujame “Lai dziva Latvija, lai dziva Lietuva” ir toliau tęsiame savo kelią akmenuota ežero pakrante. Praėjusiais metais čia bėgome kietai suplūktu sniegu, o čia tenka šokinėti nuo akmens ant akmens. Taip bešokinėjant pro šalį kaip stirna prasineša aukšta mergina. Bent jau man taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Kai vėlia ją išgaudėme ant eilinio pakilimo, pažiūrėjęs į veidą, bei raukšles jame, supratau, kad tai, greičiausiai už mane vyresnė moteris. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad su Tomu finišą pasiekėme viso labo vienuolika minučių anksčiau nei ji. Kai ją pasitikome finiše, negalėjau susilaikyti neišreikšdamas susižavėjimo: “You are awersome” – sušukau, į ką moteriškė padėkojo ir pasakė, kad jos planas buvo… išbėgti iš dvylikos valandų. Nedatraukė penkių minučių. O dabar laikykitės, ypač tie, kurie kalba apie dylančius bėgikų sąnarius. Moteriškei a nei daug, a nei mažai – tik 58 metai!!! Kosmosas ir tiek. Jonathan, mano naujasis pažystamas iš Olandijos, pasakė, kad jau dalyvavavo trejose varžybose su ja  ir visose nuo moteriškės gavo į skudurus. Taip neskubėdami mes su Tomu vėl atsiradome maitinėlėje. Žinodamas, kad priekyje manęs laukia sunkiausia trasos dalis, valgiau kaip paršelis – viskas kas buvo po ranka: du Raw bitus, du Clif barus, krūvą obuolių su bananais ir daug Yogi tea. Praėjusiais metais padariau nedovanotiną klaidą, kai trasoje valgiau neatleistinai mažai, kas man vėliau kainavo žiaurias kančias, kol daropojau iki finišo. Pamoka buvo išmokta:-). Taigi, vėl pasileidžiame bėgti, užropojame į tą patį šlapią slidų miškingą kalną, kuriuo jau leidomės, jo viršūnėje pagaunu atominę babytę (Tomas kažkaip sugebėjo ją apšuoliuoti dar kalno viduryje) ir toliau vėl upeliai, kalniukai, sniego liežuviai ir prasidėjo paskutinis pakilimas. Beveik pusantros valandos mes kaborojomės į Tromsdalstind kalną ir kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Kažkuriuo momentu pagavau save, kad ropoju keturiomis, nes ant dviejų jau nebesistovėjo. Pažvelgus į apačią matėme didelę grupę varžovų, tarp kurių išsiskyrė jau minėta babytė bei suomis Tuomas. Šiaip ne taip pasiekę viršūnę žinojome, kad dabar iki finišo beliko tik penkiolika kilometrų, iš kurių didžioji dalis bus žemyn ir tai buvo puikus stimulas pajudinti užpakalius. Ant stataus nusileidimo mus dar išgaudė du vyrukai, tačiau mums, panašu, buvo svarbiau, kad nenusileistume savo pažystamiems. Dar spėjome pamatyti savanorių apsuptą, ant žemės, tarp akmenų, gulinčią merginą,  kuri, kaip išaiškėjo, buvo nusilaužusi koją. Po kokių dešimt minučių išgirdome malūnsparnio keliamą triukšmą, o vėliau ir patį triukšmo kaltininką, kuris atskrido pasiimti nabagės. Jau nusileidus nuo kalno ir bėgant per tiltą, likus porai kilometrų iki finišo, su Tomu susižvalgėme ir suplojome rankomis – mes tai vėl padarėme. Finišavome susikabinę ir mane užplūdo adrenalino banga, drėgnos akys dar sugebėjo įžiūrėti Kilian, sveikinantį mus finiše. Toliau Yogi tea man su savo arbata, masažas. Viskas. Mūsų rezultas 11:56.08, bendroje įskaitoje pasidalinome 83, o tarp vyrų -73 vietas. Praėjusių metų rezultatas, jei matuoti nuo tos vietos kur 2015 startavome ir finišavome, buvo pagerintas 2 valandomis ir 20 minučių. Nepabijosiu pasakyti – jis buvo sudaužytas:-)

13933271_1274495875894363_1416477114_n

Kas nori prabėgti visą trasą per 10 minučių – jūsų dėmesiui filmukas, kurį žiūrėdami viską pamatysite bėgiko akimis:-)

Dabar trumpas poilsis, o po trijų savaičių antros varžybos, priklausančios Extreme serijai –  Kima Trophy, Italija. 50 kilometrų, 4200m pakilimo su aukščiausiu trasos tašku 2950 metrų aukštyje. Taip aukštai dar nebuvau:-)

Vyrų rezultatai:

http://live.eqtiming.no/25568#result:91072-0-900679-1-2-

Grafinis bėgimo vaizdas:

 http://www.movescount.com/moves/move117330053

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s