Legendinė Trofeo Kima, pirmas DNF’as ir lūžęs šonkaulis

“Tu gali būti didis bėgikas, laimėjęs daug bėgimų, tačiau legenda tapsi tik nugalėjęs kultinėse Trofeo Kima varžybose”. Kažkur visai nesenai buvau skaitęs šią frazę ir tada dar  pilnai nesupratau jos reikšmės. Varžybos, vysktančios Italijoje, Valmasino vietovėje, galima sakyti yra tapusios tikra ikona tarp skayracerių. Mano žiniomis dar nei vienas Lietuvos bėgikas nebuvo jose startavęs, o tuo labiau kirtęs finišo linijos. (Iš karto labai atsiprašau, jei visgi tokių yra, tačiau man internete surasti patvirtinimo apie lietuvaičių dalyvavimą nepavyko). Todėl su Tomu rimtai tikėjomės, kad tapsime pirmaisiais laimingaisiais iš Marijos žemės, kuriems pavyko įveikti šį bėgimą.

14124344_1286174118059872_4353932014192041328_o
Vaizdas iš trasos. Photo by Trofeo Kima

Po bėgimo Tromso kalnuose abu buvome rimtai patikėję, kad šį sezoną galime viską. Na, jei ne viską, tai bent jau finišuoti visuose trijuose  World Sky race Extreme serijos bėgimuose, manėme, kad tikrai sugebėsime. Deja, Tomas po bėgimo Norvegijoje sugebėjo pasigauti kažkokią bacilą ir savaitę iki varžybų praleido su temperatūra. Lyg to būtų negana, kai jau atrodė, kad liga pasitraukė, kelionės išvakarėse temperatūra vėl sugrįžo. Manau, vyrukas ilgai svarstė ką daryti, nes ir kurmiui buvo aišku, kad tokioje savijautoje bandyti susitvarkyti su legendomis apipinta ir kaži kokio sudėtingumo trasa yra, švelniai tariant, mažai realu. Visgi Tomas surizikavo ir atvyko į Milaną.

Turėjome vykti keturiese: Tuomas ir JF’as iš Suomijos bei mes su Tomu. Dalintis kelionės išlaidas ant keturių visada yra mažiau skausminga nei vienam ar dviems. Deja, prancūziškas Suomijos gyventojas JF trečiadienį informavo, kad guli pakirstas aukščiausios temperatūros ir jam, deja,  neteks pasinaudoti loterijoje laimėtu kvietimu dalyvauti  Kima varžybose. Gal ir gerai, kad nepasidavė mūsų įkalbinėjimams, kadangi, kaip sužinojome vėliau, penktadienį pas gydytoją pats jau nebesugebėjo nuvairuoti ir teko prašyti pagalbos.

Taigi Kima. Varžybos, kurios  organizuojamos Italijoje nuo 1995 metų. Nuo 2008 metų priimtas sprendimas varžybas vykdyti kas antri metai – lyginiais metais. Visada galvojau, kad Kima – tai vietovės pavadinimas. Pasirodo ne. Gyveno sau toks šaunus vyrukas Piarangelo Marchetti, kurį draugai vadino paprasčiausiai Kima. Kima buvo pamišęs dėl kalnų. Jis net spjovė į savo studijas ir iškeitė studijas mieste į gyvenimą Valmasino, kur tapo gelbėtojų komandos nariu. Po kiek laiko jis su draugais tapo pirmuoju sraigtasparnio ekipažu Italijoje, vykdančiu gelbėjimo darbus kalnuose. Deja, aistra kalnams ir gelbėtojo darbas pareikalavo aukščiausios kainos – vykdant vieną gelbėjimo operaciją 1994 metais Kima žuvo. 1994 metų rugpjūčio 5 dieną jo draugų pastangomis buvo įkurta Kimos asociaciacija. Įkurta tam, kad skleistų meilę ir aistrą kalnams. 52 kilometrų trasa prasideda ir finišuoja niekuo neišsiskiriančiame Filorera miestelyje. Bendras suminis trasos perkritimas yra 8400 metrai, t.y. dalyviams tenka įveikti 4200 metrų pakilimą bei tokį pat nusileidimą. Vis trasa driekiasi taip vadinamu”Santiero Roma” maršrutu.

14139007_10208465846096840_1432289216_o
Foto iš trasos. Photo by Jordi Saragosa

Kaip jau minėjau, startuoja bėgikai Filoreroje 870 metrų aukštyje ir iš karto, be jokios įžangos prasideda ilgas ir sunkus kilimas link B. tta Roma viršūnės, kuri yra 2894  metrų aukštyje. Taigi, kaip sakoma du back to back vertikalaus pakilimo kilometrai nuo pat starto. Pradžioje dalyviams tenka įveikti virš 6 kilometrų asfaltuotu serpantinu, kuris kyla beveik 700 metrų. Vėliau prasideda linksmybės iki pat viršūnės. Iš karto parašau, kad dar niekur neteko per 15 kilometrų rinkti 2000 metrų vertikalo. Toliau maršrutas kerta septynias viršūnes iš kurių aukščiausia yra Passo del Cameraccio, esanti 2950 metrų aukštyje. Ledas, sniegas, virvės, ilgi grandinių etapai, viršūnių kateros, statūs pakilimai, uolomis ir akmenimis besidriekiantys trasos kilometrai bei vertikalūs nusileidimai padaro Kima bėgimą tikru deimantu Pasaulio Skyrunning kalendoriuje, kuris išsprogdina ne tik pakliuvusių laimingųjų bėgikų smegenis, bet… ir kojas:-). Nepabijosiu pasakyti, kad Trofeo Kima yra tikros Olimpinės žaidynės Skyracing’o mylėtojams.

14068547_536736436519238_3229976301568976651_o
Kimos profilis

Visa tai žadino vaizduotę, kaitino kraują ir aš su nekantrumu laukiau kelionės į šiaurinę Italiją. Atsikėlęs ankstų penktadienio rytą nuėjau į dušą, nusiprausiau, ir, nieko blogo nejausdamas, laikydamas vienoje rankoje šampūną, o kitoje dušo gelį, žengiau iš dušo teritorijos. Aš nežinau kaip tai atsitiko. Kartočiau šį žingsnį milijoną kartų ir duodu galvą nukirsti, kad man nepavyktų vėl taip beviltiškai paslysti ir žiebtis visu svoriu į unitazą, pasitaikiusį mano kelyje. 50 valandų iki starto. Aš guliu paslikas vonioje, skauda koją, skauda ranką, tačiau visa tai nublanksta prieš skausmą kairiame šone. Pirma mintis – kapec. Kažkas tikrai turėjo nutikti: lūžti, skilti, sprogti. Atsikeliu, paklaikusiomis akimis pradedu save apžiūrinėti. Koja tik sumušta, rankai irgi kliuvo, bet nedaug, o štai šoną skauda ir kuo toliau – tuo labiau. Atlekia Zamira: “Kas čia buvo”. Ai, sakau, švelniai nukritau, o pats tik ir galvoju, kad neparodyti, kaip man skauda. Apraminu, pusryčiauju, taksi, oro uostas, Ryga, susitikimas su Tuomu, skrydis į Malpensos oro uostą Milane. Šoną lyg ir skauda jau mažiau, raminu save mintimis, kad tai tik stiprus sumušimas ir dar turiu pakankamai laiko. Einam į AVIS automobilių nuomos punktą, kuriame turėtume gauti iš anksto užsakyto auto raktelius. Kaip ir reikia tikėtis, prie AVIS biuro krūva žmonių, aparatas, kuris spausdina numeriukus, žinoma, sugedęs, o šalia jo stovi mergina ir ranka išrašinėja skaičiukus ant popieriaus skiautelių.  Atvaro Tomas, gana greitai gauname savo automobilį ir štai mes jau kelyje link Šveicarijos. Buvo pas mus toks planas praleisti kažkiek laiko 3000 metrų aukštyje, kad bent minimaliai aklimatizuotumemės. Italijoje surasti veikianti tokiame aukštyje keltuvą vasaros sezono metu pasirodė užduotis neišsprendžiama, todėl pasirinkome Šveicariją, St. Moritz vietovę.

Atvykę į Bernina-Diavolezza  (2093m), sėdame į keltuvą ir štai mes jau Diavolezza viršūnėje, kuri yra 2978m aukštyje. Užkandame ir toliau išeiname pasivaikščioti link Munt Perz viršūnės, esančios 3207m aukštyje. Karšta ir keisčiausia, kad net tokiame aukštyje temperatūra yra virš 25 laipsnių šilumos. Trumpa, jeigu taip galima pavadinti, aklimatizacija bagiasi ir mes keliaujame į Valmasino. Tomo užsakytas viešbutukas, pasirodo, stovi vos pora šimtų metrų nuo starto vietos. Už 45 EUR asmeniui gauname ne tik vaizdą iš balkono į pasakiško grožio kalnus, bet ir pusryčius su vakariene. Kai mes ateiname valgyti, tarp personalo kyla lengva panika: vienintelis suomis valgo viską, o mes su Tomu esame išrankūs: vienam mėsos nesiūlyk, o kitas su gliutenu nedraugauja. Šiaip ne taip problemos sprendžiamos ir ateityje ant savo staliuko vietoj duonos visada rasdavau ryžių paplotėlių:-)

Tą patį vakarą vakarieniaudami sutikome ir rugsėjo viduryje vyksiančio Glen Coe bėgimo Škotijoje organizatorių Shane Ohly ir, kadangi šie vyrukai labiausiai spyriojosi dėl mūsų su Tomu dalyvavimo jų varžybose (jiems nepakako to, kad mes jau buvome įveikę Tromso bėgimą ir reikalavo laipiojimo uolomis patirtį patvirtinančių dokumentų), juokaudami pranešėme, kad mes jau antrą kartą įveikėme Tromso ir po sekmadienio jis bus priverstas įtraukti mus į oficialius dalyvių sarašus. Kaip vėliau paaiškėjo Shane atvyko ne tik pažiopsoti, bet ir pats sudalyvauti ir mes su Tomu matėme vyruko finišą likus dešimčiai minučių iki oficialiai organizatorių suteikto laiko finišuoti pabaigos. 9:50. Po finišo, kaip vėliau paaiškėjo, vyruko šlapimo spalva staiga tapo įtartinai tamsia, o tiksliau kraujo spalvos ir jis greituoju būdu su visais savo analizais buvo išgabentas link artimiausios ligoninės. Dėkui Dievui, panašu, kad nieko rimto jam neatsitiko. Kartais tokių bajerių pas ultra bėgikus būna. Ir ne tik pas bėgikus.

Šeštadienis prasidėjo žiopsojimu į 14km treilo bėgikų startą, bei kiek vėliau į 4 kilometrų trasą paleistų vaikų bėgimą. Nusprendę kiek pasivaikščioti palei kalnų upelį turėjome galimybe paploti visiems skubantiems link finišo.

14114636_10208438275447591_2045323259_o

Kai kurie tai darė savo kojomis (didžioji dauguma), tačiau buvo ir tokių “dalyvių” kurie, jaukiai įsitaisę tėveliui ar mamytei ant sprando, lingavo link finišo, iš aukšto apžvelgdami bėgimo trasą. Prajuokino vienas “smigęs” varžybų dalyvis. Tėvelis meiliai glaudė bėgiką prie krūtinės ir lėtai ėjo link finišo. Įtariu, pirmo šio miegaliaus gyvenime:-).

14193630_1294706973873253_1454331261_n

Trumpai tariant visas kaimelis (ar miestelis) persismelkė treilo ir kalnų bėgimo dvasia, visi plojo ir šūkavo dalyviams, o paskui didžioji dauguma sirgalių išsirengė ir išvirto ant akmenų upelio pakrantėje. Karšta, o rytojui sinoptikai žadėjo dar didesnį karštį – iki +29.

13995436_1286174121393205_4336736649320928176_o
Vaizdas iš trasos. Photo by Trofeo Kima

O dabar pamėtysiu šiek tiek akmenų į itališką organizaciją. Visgi, nors Kima yra legendinis renginys, panašu, kad organizatoriai yra kiek primigę ant savo laurų. Iš principo aš juos suprantu. Kam stengtis geriau, kai ir taip visiems gerai? O viskas prasidėjo nuo to, kad numerių dalinimas buvo paskelbtas 14:00, o varžybų briefingas 15:30. Viskas logiška – pasiimi numerius, pavalgai ir eini klausyti pasakojimo apie nepakartojamą Kimos bėgimą ir su juo susijusius techninius niuansus. 14:00 išaiškėja, kad numerių dalinimas nusikelia link 15:00. Trečią valandą organizatoriai vėl pasitaiso – pirma briefingas ir paskui numerių dalinimas. Mes skubiai lekiam pavalgyti, tačiau, chebra – čia juk Italija:-). Nei viename aplankytame restoranėlyje (net ir mūsų viešbučio) niekas nesusiprotėjo, kad atvyksta beveik 300 dalyvių iš 25 valstybių ir dauguma jų yra konkretūs maisto naikintojai. Tai yra naikinimu gali užsiimti bet kur ir bet kada. Ponai ir ponios – siesta! Geriausiu atveju  buvo pasiūlytas sumuštinis. Ir kava. Taškas.  Iki vakaro. Nes italai juk irgi žmonės – jiems pats Dievas prisakė per pietus ilsėtis. Suomis kerta sumuštinį, o mes su Tomu skuodžiame į viešbutuką ir naikiname paskutines vaisių bei riešutų atsargas.

14124465_960330197428506_6458689656550281692_o
Vaizdas iš trasos. Photo by Trofeo Kima

Briefingas vyksta palapinėje, joje tvanku, todėl įsitaisome netoli atviro įėjimo ir klausomės itališkos kalbos. Skyrunning’o federacijos prezidentas Marino Giacometti visus pasveikina angliškai, toliau vėl itališkai bandoma nupasakoti trasos vingrybes. Viena mergina bando versti, gaunasi labai patobulintas, o tiksliau patrumpintas vertimas – vietoj varžybų techninio direktoriaus sakomų kelių sakinių gauname vieną trumpą anglišką Su maitinimu, suprantame, kad bus blogai, kadangi labai dažnai kartojasis tas pats žodžių derinys: vanduo, arbata ir druska. Galima keisti vietomis. Pavyzdžiui arbata, druska ir vanduo. Kaip vėliau išaiškėjo, druska kažkodėl buvo išvadintas energetinis gėrimas. Taigi tapo aišku, kad jei nenorime trasoje suklijuoti lastų – teks visą maistelį temptis ant kupros. Ir štai kalbantys pradėjo aptarinėti įdomiausią vietą – cut off’us. Kas nesupranta – labai trumpas paaiškinimas. Yra kažkokia trasos vieta, kurią bėgikas turi pasiekti per tam tikrą laiką. Nepavyko atbėgti per nustatytą laiko limitą – numerį atiduodi ir šalia savo pavardės varžybų protokole įsipaišai DNF (did not finish). Taigi pirmasis cutoff’as buvo už 15km (šią žymą reikėjo pasiekti per tris valandas), o antrasis kažkur link 25km ir organizatoriai paskelbė, kad šiam įveikti užteks ir penkių valandų vyrams, bei šešių moterims. O juk savo tinklalpyje buvo įdėję informaciją, kad laikai atitinkamai bus 5:30 ir 6:00. Žinoma, kilo murmėjimas. Apie trečią cutoff’ą niekas nieko nesakė,  tik buvo informuota, kad finišą reikia pasiekti per 10 valandų vyrams ir 11 moterims. Po to, kai briefingas pasibaigė, Tomas dar bandė aiškintis su organizatoriais, tačiau anie tik patvirtino sutrumpėjusį antro tarpinio finišo laiką. OK. Atvažiavome ne vaikų žaidimų žasti, teks susigyventi su pasikeitusia situacija. Nors darėsi baisokoka, kad tokiai trasai įveikti organizatoriai duoda tikrai glaustus cutoff’us. Na, bet lochučius kažkokiu tai būdu juk reikia atsijoti:-). Žinoma, visi dalyviai po laimingos loterijos turėjo patvirtinti savo patirtį panašaus pobūdžio renginiuose ir tik po to organizatoriai raštiškai suteikdavo galimybę stoti prie starto linijos. Bet, panašu, kad čia susirinko tikrai rimti vaikinai ir merginos. Kaip atrodysime mes? Ar pavyks nugalėti legendomis apipintą trasą?

14194357_1294706967206587_313580890_n

Po vakarienės dar patrepsime po kaimelį ir einame ruošti savo ekipiruotės – rytoj nusimato sunki diena. Dar pabandžiau prasibėgti trumpai keliuku ir lengvai panikuodamas supratau, kad mano šonas skauda taip visai normaliai ir nieko panašaus į situacijos gerėjimą nenusimato.  Drąsinau save, kad sumuštas šonas yra tik laikinas nepatogumas, o ryte nubudęs jausiuos geriau ir bėgdamas galėsiu užsimiršti bei nekreipti dėmesio. Negaliu nepaminėti, kad visą mielą dieną internete stebėjome kaip UTMB bėgime sekasi mūsų puikiajam Gediminui Griniui. Pergyvenome, žavėjomės, tikėjome, meldėmės, raginome. Gediminas savo antraja vieta mums užaugino sparnus ir miegoti nuėjau prašydamas Dievo sveikatos, kad ryte skausmas leistų judėti į priekį ir suteiktų jėgų garbingai užbaigti bėgimą.

14182439_1294706220539995_1181638916_n
Atrodo, kad viskas surinkta:-)

Eilinė, prastai miegama prieš startą naktis, ankstyvi pusryčiai ir judame link starto vietos. Nors jau 6:00, tačiau dar tamsoka. Aplinkui zuja likimo broliai ir sesės. Stebina tai, kad nemažai dalyvių bėga be kuprinių, o tik su diržais, kurių nugarinėje dalyje įmontuota gertuvė. Visiškai minimalistinis varijantas, kuris yra toks artimas skyrunning’o principui – judėti kalnais lengvai ir neapsikrovus visokiom nesąmonėm. Stovime trise, prie mūsų prisijungia jau pažystamas iš Madeiros bei Tromso bėgimų olandas Jonathanas. Mūsų yra beveik trys šimtai.  250 laimingųjų, laimėjusių pakvietimus loterijoje ir beveik pusšimtis vardinių kvietimų sulaukusių elitinių bėgikų. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad finišuoti, o tiksliau atbėgti per organizatorių skirtas dešimt valandų vyrams ir vienuolika moterims, sugebėjo tik 106 vyrai ir 13 moterų.

14095753_1290536464290304_5582833108535570148_n
15 min. iki starto

Startas ir pradedame judėti asfaltuotu keliuku, kuris pastoviai kyla aukštyn ir toliau kaip gyvatė vyniojasi serpantinu. Ne pati maloniausia bėgimo pradžia, tačiau, bet kuriuo atveju ji yra bėgama. Surenkame apie 700m vertikalaus pakilimo vien ant asfalto ir po daugiau kaip 6 kilometrų pradedame kopti stačiu miškingu šlaitu. Jaučiuosi pakankamai gerai, šonas maudžia, bet stengiuosi apie jį negalvoti, stengiuosi neatsilikti nuo Tomo. Maitinėlė, prisipilu vandens ir apsidžiaugiu, nes staiga atsiranda kažkoks bėgamas takelis. Stengiuosi judėti kaip galima greičiau, nes suprantu, kad tai viena iš nedaugelio galimybių atkovoti bent kažkiek laiko, tačiau kuo greičiau bėgu, tuo labiau skauda sumuštą šoną. Toliau prasideda lipimas uolomis ir akmenimis, jis tęsiasi ilgai, gal net sakyčiau nepadoriai ilgai ir štai, tolumoje aukštai jau matau sutūpusius sirgalius, kurie iš visų jėgų plodami ir kratydami įspūdingo dydžio skambalais stengiasi palaikyti  bėgikus.

14124275_960327134095479_8238696593328968746_o
Pirmas tarpinis finišas ir sirgaliai. Photo by Trofeo Kima

Žinau, kad viršūnėje bus pirmas tarpinis finišas, stebiu laikrodį ir suprantu, kad situacija kontroliuojama. Viršūnę pasiekiu po 2:45 bėgimo, todėl greitai paskaičiuoju, kad iki lemtingojo antrojo cutoff’o lieka geri devyni kilometrai ir dvi valandos su ketvirčiu laiko, jei vertinti lygumų bėgiko akimis – jo marios. Tačiau žinau, kad toliau prasideda via ferratos, sniegas ir grandinės. Taip ir yra. Nuo viršūnės žemyn lekiam stačia siena prisilaikydami už grandinių, toliau seka nedidelis boluojantis plotelis, į kurį, tik man įžengus, kairė koja  kietame sniege prasmenga iki kelio. Greitai pašoku ir minu toliau. O toliau akmenys, akmenys ir dar kartą akmenys. Aš jau galvojau, kad po Tromso manęs niekas nebenustebins, na, bent jau akmenimis manęs tikrai neišgąsdinsi. Galvok, Grigai, iš naujo. Troliai, panašu, gyvena ne tik Norgėje. Nustebai, vyruti? Šuoliuok per akmeninius luitus ir neknisk proto. Blia, kodėl taip skauda? Užsičiaupk ir judėk į priekį. Čia trumpos mano pokalbio su savimi akimirkos.

14114813_960332957428230_1630004801829991124_o
Vaizdas iš trasos. Photo by Trofeo Kima

Toliau dar viena viršūnė, maitinėlė, kurioje pamatau, kad italai įsigudrina bananą supjaustyti į mažiausiai šimtą plonų griežinėlių, kažkiek pakabinu burnon, traukiu savo tradicinį varžybinį maistelį iš kuprinės, pildausi H2O atsargas ir toliau šokinėju akmenimis. Dar vienas kopimas, jaučiu, kad nuo skausmo darosi bloga, saulė pradeda kepinti tiesiai į kepalą, kopimas nesibaigia, o darosi vis sunkesnis. Pasiveja vyrukas, pasiųlo sniego gniūžtę, kurią su dėkingumu priimu ir pridedu prie sprando. Taip ir ropojame dviese, pasišnekėdami su naujuoju pažįstamu iš Airijos. Užkopiame ant viršūnės, pagal laikrodį matome, kad reikia LABAI paskubėti, norint laiku nusigauti iki antrojo tarpinio finišo. Vienas kitą bandome morališkai palaikyti, padrąsinti, kad kovosime ir dar galime spėti. Čia prasideda dar vienas labai techniškas nusileidimas grandinėmis už kurio – staigus smigimas žemyn. Kabinkis, brolau, grandinių, mataruok kojomis, bet nukristi tikrai nepartina. Kur tik gali, ten stovi pilnoje kovinėje parengtyje alpinistai ir prižiūri, kad bėgikai nenusiverstų nuo uolų. Man nepasiseka, kadangi airis spėja prasmukti, o prieš mane besileidžiantis italas supanikuoja ir laukia, kol alpinistė atslinks link jo ir padės nusileisti. Aplenkti – jokių šansų. Bent jau man dabartiniame stovyje. Kažkoks beprotis staiga smunka pro mane, pro besikankinantį italą ir plika uola sugeba apeiti besitabaluojantį nelaimėlį. Na, žmonės, aš tikrai dar noriu gyventi, todėl laukiu, kol vyrukas pasieks saugią vietą. Nuo jos italas pradeda skuosti kaip į šikną įkastas, o aš straksiu kaip pamuštas balandis iš paskos ir suprantu, kad man jau konkreti finita la komedia. Bėgti į apačia negaliu niekaip, nes skauda juodai. Galiu tik eiti. Tai taip ir judu tolyn sraigiaus žingsniu. Protas pradeda sakyti, kad jau pats laikas susitaikyti su tuo, kad teks nusiimti iš distancijos, bet kažkas viduje rėkia: bandyk, eik, skubėk, gal dar suspėsi… Ir prasideda paskutinė mano šios dienos kova su kalno viršūne. Iki jos nusigauti teko ilgai ropštis grandinėmis, ir viršūnę aš pasiekiau praktiškai pažaliavęs iš skausmo ir išsekimo. Bet su kažkokia kvaila viltimi, kad dar spėsiu, kad gal teisėjai leis, gal pridės pusvalandį, kurį “nujojo” per briefingą. Deja, viršūnėje tupi senelis ant taburetės ir aš suprantu, kad tai tikrai dar joks ne tarpinis finišas. Kartu su manimi užkilusio italo klausiu ar dar toli, atsakymas priverčia susitaikyti su pralaimėjimu – dar apie pusvalandis. O aš jau trasoje virš penkių valandų. Tolumoje matau namuką, prie kurio būriuojasi žmonės, suprantu, kad štai ten ir bus mano kelio pabaiga. Judu pirmyn beviltišku žingsniu, vis pabandydamas pradėti bėgti, tačiau nieko iš to nesigauna, tik skausmas, juodas skausmas. Ir pikta ant savęs už tokį nesąmoningą nukritimą prieš vienas pagrindinių sezono varžybų. Žiauriai pikta. Akys drėksta. Atbėgu prie namelio, matau čia visą krūvą bėgikų, kuriems teisėjai neleido toliau dalyvauti, matau Tomą (baisiai nustebau jį pamatęs), teisėjai rodo sukryžiuotas rankas ir nukabina numerį. Aš stoviu ant uolos krašto, iš akių byra ašaros – taip pikta ant savęs. Atsisuku į teisėją, kuris laiko mano numerį ir sakau: “Būk žmogus, atiduok man jį atgal, turėsiu bent tai prisiminimui”. Gal todėl, kad atrodžiau visai nekaip, tačiau teisėjas ištiesė man numerį ir su žodžiais “Geriau niekam nerodyk” sukiša man į kuprinę.

Po truputį raminuosi, pakalbame su Tomu. Jam apskritai organizatoriai iškrečia konkrečią šunybę. Ir, panašu, ne jam vienam. Užsikabarojęs į kalno viršūnę, kurioje laukė senukas su taburete, jis pamato, kad jau be dešimt minučių penkios valandos ir net prie geriausių norų neįmanoma suspėti per penkias valandas pasiekti tarpinį finišą, todėl paskutinę atkarpą įveikia neskubėdamas, pasifotografuodamas. Prie namuko jis atsirado užtrukęs trasoje 5:32, t.y., kaip jam atrodė, daugiau kaip pusvalandžiu nespėjęs iki organizatorių paskelbtų 5 valandų limito. Ramiai atidavė numerį ir tik tada išgirdo, kaip vienas britas garsiai reiškia savo nepasitenkinimą, iš teisėjų išgirdęs, kad nespėjo tik… 3 minutes. Britas, kaip ir Tomas, paskutiniame etape nebeskubėjo, nes buvo daugiau nei įsitikinęs, kad jo bėgimas prie namelio bus baigtas.  Taigi, italai sugebėjo pakišti kiaulę ne vienam bėgikui. Dar ir dabar, man darant šį blog’o įrašą, organizatorių tinklalapyje yra informacija apie 5 valandų cutoff’ą… Po bėgimo Tomas bandė aiškintis su federacijos prezidentu, į ką pastarasis atsakė “I’m so sorry” ir… nusisuko. Suprask, man tavo žemiškos problemos visai neįdomios. Šitas momentas tikrai atėmė kelis balus iš bendros varžybų atmosferos.

14138928_10153929004793262_60629715_o
Leidžiantis namolio po DNF’o. Atsiranda šypsenos:-)

Toliau seka ilgas, beveik keturias valandas trunkantis ir, bent jau man, gana skausmingas nusileidimas į klonį. Visgi mus diskvalifikavo vos ne 3000m aukštyje, o mūsų kaimas yra pora kilometrų žemiau.  Lipome žemyn apie 14km, kol pasiekėme starto/finišo vietą. Negaliu apsakyti ką jaučiau, kai einant paskutinius porą kilometrų mus lenkdavo finišuojantys bėgikai. Mes plojome visiems pro šalį bėgantiems, šaukėme “Well done”, plojomės delnais ir… pavydėjome. Nežinau ar pavydėjo Tomas, tačiau aš juodai. Matydamas tuos finišuojančius žmones aš bandžiau suprasti, kodėl tai ne aš jų vietoje. Aš dar nenorėjau pripažinti, kad šį kartą aplinkybės už mane buvo stipresnės. Stovėdami finiše laukėme Jonathan’o. Žinojome, kad antrajame tarpiniame finiše jam pavyko “praslysti” per 5:22 ir tikėjomės, kad savo bėgimą jis baigs per skirtą laiką. Deja, nei po dešimt, nei kiek vėliau finiše jo nesutikome, todėl nuėjome praustis ir ko nors užkąsti. Jonathan’ą sutikome po dvylikos valandų bėgimo, kai jau buvo išrinktos finišo konstrukcijos, tačiau jo užsispyrimas ir stiprybė mus pritrenkė. Vyrukas papasakojo, kad po 8 valandų trasoje atsirado organizatorių neminėtas trečiasis tarpinis finišas. Jis buvo diskvalifikuotas, tačiau su leidimu pabaigti bėgimą.

14191522_1293406054003345_961163120_o.jpg
Su olandu Jonathan’u susitinkame jau trečiose sezono varžybose. Šį kartą mane jis nugalėjo.

 Varžybas laimėjo iš Nepalo atvežtas vyrukas Bhim Gurung, tiesiog praskridęs Kimos trasą ir sugebėjęs padaryti atrodo neįmanomą dalyką – pagerinti Kilian Jornet pasiektą rekordą daugiau nei minute – 6:10.44.

14107784_960331634095029_47018233980077820_o
Bhim Gurung skuba link finišo. Photo by Trofeo Kima

Antrą vietą užėmęs De Gasperi atsiliko 1.25 ir taip pat pagerino atrodo neliečiamą Kiliano rekordą. Moterų bėgimą laimėjo vis geriau atrodanti ir po traumos, panašu, jau pilnai atsigavusi Švedijos bėgikė Emilie Forsberg – 7:49.06.

14107688_960300754098117_2012608641302337481_o
Emilie Forsberg. Photo by Trofeo Kima

Šiaip gana įdomu yra tai, kad Nepale, panašu, užsiveisė keli labai rimti skyraceriai: jei apie Gurungą žinojau tik tiek, kad sezono pradžioje jis laimėjo Yading sky race Kinijoje, kurios vyko 5ooom aukštyje, tai vėl pamatyti Mira Rai buvo be galo malonu. Pirmą kartą ją buvau sutikęs 2015 metais Tromso, kur ji finišavo antra po Emilie, paskui ji dar puikiai pasirodė keliose varžybose kol galiausiai buvo sustabdyta traumos. Tačiau, kaip supratau iš trumpo pokalbio, reabilitiacija po operacijos vyksta gerai ir, tikiuosi, greitu laiku Mira vėl mus džiugins savo pergalėmis. Kodėl taip akcentuoju šią bėgikę? Tai yra žmogus, turintis nerealią istoriją. Pasidomėkite, kaip iš raudonųjų maoistų  kovotojos Mira tapo viena iš stipriausių treilo ir skyrace bėgikių pasaulyje. Labai tikiuosi ją vėl sutikti lapkričio mėnesį Nepale vyksiančiame tarptautiniame maratone.

14102504_1291596747517609_1663206097518939567_n
Su Mira Rai

Taigi, varžybos baigėsi. Pirmadienį parskridau namo ir kitą dieną jau blaškiausi po miesto gydymo įstaigas, bandydamas pakliūti pas gydytoją. Trumpai tariant, eilinį kartą įsitikinau, kad nemokama medicina yra gėris, tačiau to gėrio galima paprasčiausiai nesulaukti, ir todėl  nuvykau į Medicinos centrą Grybo gatvėje. Echoskopuotoja privertė žagtelti – gerbiamasasai, jūsų vienuoliktas šonkaulis yra lūžęs… Traumatologo verdiktas negailestingas, kertantis kaip dalgiu per kojas – 4-6 savaitės ramybės, jokio bėgimo. O tai reiškia, kad aš bandžiau įveikti vieną iš sunkiausių pasaulyje sky race’ų lūžusiu šonkauliu ir startą rugsėjo mėnesį Škotojoje, kuris turėjo vainikuoti šio sezono World sky race Extreme seriją, dabar matysiu kaip savo ausis… Naujienos liūdnos, tačiau visgi sakau sau ačiū, kad aš bandžiau. Bandžiau, nors dar stovėdamas starte, giliai viduje jaučiau, kad finišo nepasieksiu. Ką gi, pirmas DNF. Niekas nėra nuo jo apsaugotas. Net ir žvaigždės kartais šalia savo pavardės pamato šias tris raides. Mes tik žmonės. Mes tik norime atrodyti stiprūs ir pabandyti įveikti save. Pavyksta, deja,  ne visada. Sunkiausia dabar bus gyventi laukimu, kada vėl gausiu  šansą stovėti starte Valmesino didingų kalnų papėdėje ir bandyti dar kartą, ne, ne nugalėti, o susidraugauti su šia, kol kas sunkiausia trasa mano gyvenime.

Organizatorių filmukas apie bėgimą. Pažiūrėkite, nepasigailėsite:-) Gal pajausite tą ypatingą Kimos dvasią:-)

Jei turėsite noro ir laiko – rugsėjo 8 dieną “Labo ryto” laidoje per LRT žiūrėkite trumpą reportažą apie Skyracingą.

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s