2017 metų bėgimo sezonas ir sugrįžimas į vikingų šerninę

Žinot, mielieji, kartais ima ir  aplanko mane toks gana įdomus jausmas. Prisimenu staiga nei iš šio, nei iš to, kad yra likę mano gyvenime nenuveiktų darbų. Kad kažkur interneto platybėse, pasimetęs laike ir erdvėje, gyvena mano mielas mažas blogiukas, prie kurio, pasirodo, nebuvau prisėdęs nuo to įsimintino rudens, kai nesėkmingai bandžiau įveikti legendinę Kima Trofeo trasą lūžusiu šonkauliu. Šonkaulis sugijo. Gal net kiek greičiau nei tikėjausi – į pirmą atsargų asfaltinį bėgimą Klevinės šaligatviais išsiruošiau vos praėjus porai savaičių po grįžimo iš kelionės į Italiją, o dar po gerų dviejų savaičių surizikavau sudalyvauti Viktorijos ir Juliaus Tamoševičių organizuotame Laukiniame trail bėgime Anykščiuose. Sakau, gal neaprašinėsiu aš šitos savo gėdos:-). Bent jau nesmulkiai. 30k bėgimas, kurį tikėjausi suraityti be ypatingų pastangų, pabaigoje pavirto fenomenaliu fiasko – nubėgus kiek daugiau nei du trečdalius distancijos, mano netreniruotos kojos pasakė man “Atia” ir į finišą teko natūraliai šliaužti sutrauktais raumenimis. “Fainiausiai” pasijaučiau, kai pro šalį nurisnojo moterų nugalėtoja Austėja. Ne tai, kad būčiau kažkoks seksistas, bet kirto per pasitikėjimą man šitas reikalas konkrečiai. Bet, taip blaiviai ir be emocijų pasvarsčius, juk kaltas tik pats, nes bėgimas yra toks jau dalykas – norint bėgti, reikia bėgti, kadangi prastovos mūsų biznyje prie gero nepriveda. Bent jau manęs tai tikrai.

Iš įsimintesnių įvykių lapkričio mėnesį man dar nutiko puiki kelionė su Running for change komanda į Nepalą, kur paturistavome po Poon Hillo apylinkes, pagyvenome savaitę stovykloje su panašiais nesveikais psichais iš viso pasaulio, kurie susirinko vien tam, kad sudalyvautų netoli Kathmandu organizuotame kalnų maratone. Lyg to dar būtų maža, leidome laiką kasdami tranšėjas ir tiesdami neužšąlantį vandentiekį vietinio kaimelio gyventojams, bei vykome į kalnuose visai nesenai pastatytą mokyklą, kurią visą dieną dažėme tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Trumpai tariant buvo šauni proga pasavanoriauti ir bent kiek padėti vietinėms komunoms jų tikrai nelengvame kasdieniniame gyvenime. Žinau, kad reikėjo aprašyti ir šią kelionę, kadangi ir nuotraukų, ir įspūdžių atsivežiau daug, tačiau… mane prarijo kraustymosi reikalai, Kalėdos ir dar sugalvosiu šimtą ir vieną priežastį, kodėl tai negalėjau padaryti laiku. Bet juk  įspūdžiai privalo sugulti eilutėmis į popierų/ekraną? Tik kur to laiko surasti???

Nauji, 2017 metai startavo ramiai, tačiau mano bėgimo pasaulyje radosi šiokių tokių pasikeitimų. Visų pirma nusprendžiau “užsiveisti” trenerį (kurį visada galėsiu apkaltinti nesėkmingo bėgimo atveju:-)) ir prisijungiau prie grupinių bėgimo treniruočių su Neko trail running klubo nariais. Paskutinį kartą pagal planą treniravausi prieš gerus šešerius metus, kai ruošiausi savo pirmajam maratonui. Nuo tada nusprendžiau, kad gyvenimas per trumpas jį sprausti į kažkokius rėmus. Kaip matote, principai šį kartą buvo pastumpti į šoną. Minusas plano ir trenerio yra vienas – kartais jaučiuosi “staklėse”, o t.y., kad daryti turiu ne tai, kas man patinka ar pagal nuotaiką būčiau linkęs daryti,  o tai, ką sugalvojo treneris ir surašė į planelį. Parašė, kad reikia penktadienį pririnkti 800m vertikalo ir eini, mielasai, į trasą, ir zulini Karoliniškių griovius ar Sapieginės kalniukus. Ar pasako, kad reikia 8 kartus po kilometrą manieže subėgti – ir “ari” kaip vergas galerose:-). Jokios fantazijos, jokio polėkio… Bet yra ir pliusų – su grupe kartais visai linksma, atsairanda konkuravimo jausmas, kartais paspaudi daugiau nei reiktų.

16427505_10154319683761699_7181294459631586560_n
Naktinė treniruotė su Neko trail running bėgikais Kalnų parke. Photo by Jonas Žakaitis

Na, ir svarbiausia – disciplina. Nuo vaikystės esu išmokintas savo trenerės, kad į treniruotes reikia žiūrėti rimtai, o trenerio klausyti. Net jei tau jau penkta dešmtis persivertusi į antrą pusę:-) Tai taip ir gyvenam. Jonas rašo planus (ta prasme galvoja už mane) ir šlifuoja uphillo ir downhillo technikas, Dalius kartą per savaitę taiso mano plentinę bėgimo techniką, o aš… bėgu. Viskas gana paparasta, visi turi savo vaidmenis.

Susitvarkius treniruočių reikalus liko tik susiplanuoti metų varžybų kalendorių. Kadangi šiuo metu esu Lietuvoje ir finasiškai čia, deja, nėra taip paprasta balansuoti tarp “noriu” ir “galiu”, tai teko ne vieną vakarą sėdėti prie išplėstinio bėgimų sarašo ir su ašarom akyse braukyti savo mylimus sky race’us. Juokauju – be ašarų. Pirmas atkrito Tromso skyrace varijantas. Jau du kartus dalyvauta, todėl ramiai nusprendžiau “skipinti”, nors ateityje tikrai planuoju ten vykti. Visgi tai buvo mano pirmas rimtas krikštas tame paslaptingame skyracing’o pasaulyje ir, kaip ir pirma meilė, šios varžybos man, matyt,  nesurudys niekada. Be Tromso liko ne tiek ir daug varijantų Extreme sky racing’o serijoje: Glen Coe Škotijoje ir Royal Gran Paradiso Italijoje. Šioje vietoje reiktų paminėti, kad Skyrunner® World Series Sky Classic kategorijoje bus vienuolika varžybų, Sky Extreme Series bus trys startai ir  Sky Ultra Series bėgikai varžysis aštuoniosiose varžybose. Pakliūti pas škotus man praėjusias metais nepavyko, dėl organizatorių sugalvoto reikalavimo, kad bėgikai turėtų ir oficialios laipiojimo uolomis patirties. Nors buvau dalyvavęs tos pačios Extreme serijos varžybose, tačiau šio fakto man nepakako įrodyti, kad esu nusipelnęs geriau gyventi. Taigi šiais metais užpildžiau paraišką ir nusprendžiau, kad jei jau šį kartą nepakliūsiu – matyt teks pasiduoti. Labiausiai nervavo faktas, kad į šias varžybas 2016 metais pakliuvo keli vyrukai, kuriuos man, startuojant kituose skyrac’uose, pavykdavo aplenkti. Ne tai, kad buvo labai jau pavydu, bet toks negeras neteisybės jausmas. Sulaukus dienos, kai turėjo būti paskelbti laimingieji, o tiksliau atitinkantys atrankos kriterijus, sulaukiau elektroninio laiško, kad aš (o taip pat ir mano bėgimo draugas iš Stokholmo Tomas) esame starto sąraše. Pagaliau! Pirmas startas aiškus – rugsėjis booked! Toliau reikėjo apsispręsti kur startuoti pavasarį. Kaip visada pramiegojau registraciją į Transvulcania ir užsirašiau į taip vadinamą šių varžybų “waiting list’ą”. Pakankamai greitai gavau meilą, kad ir La Palma saloje vyksiančiose varžybose esu įtrauktas į dalyvių sąrašą. Sužinojęs, kad važiuoja ir vienas vyrukas iš Lietuvos, greituoju būdu sukontaktavau su Aurelijumi, ir dar labiau apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad jis jau rezervavęs gyvenamą plotą šioje Kanarų saloje. Lėktuvo bilietai nupirkti, gyventi yra kur – starto laukiam ramiai:-). Tada pagalvojau, kad labai noriu apsilankyti Švedijoje, juk kaip ne kaip ten pralesti tikrai ne blogiausi mano gyvenimo trys metai. Nors atsiminimai iš Ada wild boar race buvo pakankamai nekokie, o teisybę pasakius, labai nekokie ir net skausmingi, pagalvojau, kad tai puikus šansas, likus mėnesiui iki Transvulcanijos 74 kilometrų bėgimo, pasitikrinti kur link judame treniruočių procese. Skambutis Tomui į Stokholmą – ir mes jau registruoti kaip komanda duo kategorijoje šernų veisyklos trasoje. Gegužės mėnuo – booked. Toliau žinau, kad bandysiu sudalyvauti 80k bėgime Kernavė – Vilnius, kadangi labai jau norisi prasibėgti tėviškės laukais ir miškais. Taigi birželis irgi turi startą. Dar gal reikia paminėti, kad bandysiu laimę Pasaulio lietuvių žaidynese birželio pabaigoje Kaune, kur bėgsiu…100m:-))). Taip taip, jūs perskaitėte teisingai. Tai bus toks tipo bandymas nukeliauti laiko mašina į savo jaunystę. Tada atmintyje iškilo mano dar vienas bėgimas Švedijoje – Ultravasan. Kadangi pirmame istorijoje Ultrasane bėgime, likus visai nedaug laiko iki starto,  teko gėdingai, pabrukus uodegą, prašyti organizatorių perkelti mane iš 90k į 45k bėgimą, tai vis dar jaučiu moralinį įsipareigojimą atiduoti organizatoriams šią skolą. O kadangi  organizatorius yra puikus vyrukas Peter’is, kuris kažkada mane priėmė pas save Mora miestelyje ir organizavo mano gimtadienio proga porą pasibėgiojimų su švedų ultra treilo žvaigžde Jonas Buud aplinkinėmis treilo trasomis, manau, kad tai bus ne tik puiki proga prasibėgti legendine trasa, bet ir vėl susitikti su savo švediškais draugais. Taigi ir rugpjūtis booked. Yra dar vienas startas, kurio labai noriu, bet, deja, galimybės dalyvauti labai priklauso nuo daugelio pašalinių veiksnių. Kalbu apie Cappadocia trail bėgimą Turkijoje spalio mėnesį. Labai norėčiau ten sudalyvauti jau vien todėl, kad jose bėgs ir 2016 metų Pasaulio ultra trail serijos čempionas Gediminas Grinius. Antra priežastis – tai būtų pirmas mano bandymas įveikti distanciją, ilgesnę kaip 100k.

Taigi pirmas sezono startas vyksta Švedijoje, kokie 70k nuo Stokholmo vaizdingose Trosa apylinkėse. Atskrendu į Švedijos sostinę ketvirtadienio naktį, lėktuve susitinku buvusią ambasados sekretorę su šeima ir užplūsta tokie geri prisiminimai ir jausmai, lyg niekur ir nebūčiau išvažiavęs iš vikingų šalies. Pirma nakvynė pas draugus Aurelijų ir Astą, penktadienį važiuoju į Stokholmo centrą, slampinėju šen bei ten, aplankau visas bėgimo parduotuves kelių kilometrų spinduliu, testuoju Hoka Speed goat ir Salomon S-lab Ultra batelius ant bėgimo takelio, pardavėjui kažką neaiškiai mykiu, kad jausmas labai įdomus, tačiau dar nežinau ar noriu pirkti, o pats jau galvoju, kad būtų gerai, sulaukus kokių nuolaidų, užsisakyti Hokas. Apsilankymas amabasadoje, pasimatymas su kolegomis, pietūs Armijos muziejuje, kur pateikiami pietų metu patiekalai niekada manęs nenuvylė ir štai aš jau traukinyje, kuris veža mane pas Tomą. Tik atvažiavus skambina Aurelijus ir klausia kur esu, nes miesto centre vyksta kažkas nenormalaus. Užkuriame internetą ir sužinome, kad ką tik vyrukas, negavęs leidimo gyventi Švedijoje, nuvaręs sunkvežimį, kurio vairuotojas iškrovinėjo alų, prasilėkė pėsčiųju gatve Drottningatan, pakeliui traiškydamas žmones. Paskui rėžėsi į Alens parduotuvės kampą ir pabėgo. Žinote, jausmas visai nekoks, kai suvoki, kad vos kiek daugiau nei prieš valandą ėjai ta gatve, o aplinkui lėtai vaikščiojo besidžiaugiantys penktadienio popiete sostinės gyventojai…

Startas vyko aštuntą valandą ryte, todėl iš lovos teko ridentis prieš penkias, lauke buvo gana vėsu ir aš, teisybę pasakius, su mielu noru būčiau pasilikęs šiltuose pataluose. Bet juk nesakysi Tomui, kad tingiu bėgti:-). Miegojau, kaip taisyklė, prastai ir, bijau, tai jau niekada nepasikeis. Prieš septynias mes jau atsiiminėjame numerius vietinio golfo klubo patalpose, sutinku Fredrik’ą, su kuriuo prieš metus šioje trasoje bėgome kartu iki 25 kilometro, persimetame keliais žodžiais, toliau pamatau bėgimo organizatorių Anders. Apsikabiname kaip seni geri draugai, nors matomės tik antrą kartą gyvenime, bet juk bėgimas visus suartina. Kaip Nokia ar degtinė:-) Na, ir mano dalyvavimas jo varžybas pakelia iki tarptautinių lygio:-) O štai ir Andrius, su kuriuo susipažinome bėgdami Lidingo ultra maratone.  Dar vienas lietuvis starte.

17626546_1525520194125262_6867318201915830284_n
Trys lietuviai starte: Andrius, aš ir Tomas

Vėl autobusas, pusė valandos iki starto vietos ir mes jau bėgame. Šį kartą organzatoriai nusprendė dar pasunkinti trasą ir mus paleido ne miško takeliu, kaip 2016 metais, o visiškai kalvotu offtrailu. Matau, kaip Fredrik nuskuodė kaip zuikis su pirmu ešalonu, tačiau mes jų nesivejame. Žinau, kas būna, kai pradedi stipriai. Moterys lenkia paskui-))). Užbėgant už akių – lenkė ir šį kartą. Bet žinant Švedijos bėgikių pajėgumus – nelabai nustebau. Bėgam su Tomu pagal mano širdies darbo grafiką. Kai tik skaičiai laikrodyje lipa virš 179, o tai yra mano laktato slenkstis, aš šaukiu Tomui, kad stabdytų arklius.

17862492_1525520014125280_4522384349064056443_nBėgimo pradžia man buvo pakankamai sunki. Niekaip negalėjau susitvarkyti su pulsu, jis vis lipo virš raudonos ribos ir aš nelabai supratau kas čia darosi. Praėjus kuriam laikui įsibėgome į normalų ritmą ir vienas paskui kitą ramiai risnojome įstabios, kokia tik ji gali būti įstabi anktyvą pavasarį Skandinavijoje, Švedijos gamtos apsuptyje. Po kokių dešimties kilometrų pajaučiau, kad kažkas tipena už mūsų. Metęs žvilgsnį per petį supratau, kad mus pasivijo miniatiūrinė moteriškė. Pabandėme praleisti į priekį, tačiau ji pasakė, kd mes bėgame labai jai tinkančiu tempu, todėl kurį laiką judėjome tryse. Dabar mąstau, kad gal būtų buvę visai šaunu įsikabinti į ją ir laikytis, nes moterys turi puikią savybę bėgti “nesidrąskant” ir “neplėšant” ritmo. Tačiau mus pristabdė šaukianti gamta, o moterytė nukurnėjo į trečią vietą finiše tarp “silpnosios” lyties atstovių.

17795766_1525519957458619_69287067403260332_n
Linksminamės su Tomu. Dar gerai:-)

Toliau bėgome dviese, persimesdami vienu kitu žodžiu ir staiga visai nelauktai suprantu, kad šiandien ne Tomo diena – jis praleido mane į priekį. To praktiškai niekada nebūna. Deja, mano komandos nario taperio savaitę galima būtų apibūdinti nesveiko arklio iš G.. Orwell romano “Gyvulių ūkis” daug kartų ištarta fraze “Einu dar daugiau padirbėsiu”. Ji, kaip supratau iš Tomo pasakojimo, virto tokia “treniruotė veja treniruotę” savaite, o dar prisidėjo  vaiko liga, bemiegės naktys ir rezultate ištarti žodžiai, kurių nesitikėjau išgirsti: “Mindaugai, bėk toliau vienas”. Bandžiau dar kurį laiką draugą palaikyti, juokavau kad paimsiu pagalį ir nuvarysiu jį į finišą, tačiau puikiai abu žinojome, kokio sudėtingumo trasa laukė paskutiniuose dešimt kilometrų, todėl Tomas tarė, kad tuoj jau jis paims pagalį, jei aš jo nepaliksiu ir man nieko kito neliko, tik tikrai skaudančia širdimi, toliau tęsti kėlionę miškais vienam. Pradžioje viskas buvo gerai, jaučiau, kad jėgų turiu pakankamai, laikau visai neblogą tempą, pasivijau kažkokį jaunuolį, kuris, pajutęs, kad kažkas bėga šalia, sukaupė, kaip man pasirodė viską ką dar turėjo kojose ir nugazavo. Aš neatsilikau. Po kelių kilometrų pavijome dvi švedes, kurios bėgo duo kategorijoje ir buvo susirišusios virvute. Plika akimi matėsi, kad pirmoji yra stipresnė ir traukia antrąją. Mano jaunajam pakeleiviui, panašu, baigėsi tiek fizinės, tiek emocinės jėgos ir jis sustojo, o aš įsitaisiau keli metrai už bėgikių tandemo. Artėjo sunkiausia trasos dalis ir aš savo siaubui pradėjau suvokti, kad ir šį kartą lengvai neišsisuksiu. Labiausiai nenorėjau pakartoti praėjusių metų nuotykio, kai dėl sutrauktų raumenų teko pragulėti samanose kokias penkias minutes, kol pro šalį bėgę bėgikai manęs nepastatė ant kojų.

33789138731_411cb57764_o
Vaizdas iš paskutinių trasos kilometrų. Photo by @j_mauritzson

Šį kartą kojų netraukė, bet buvo toks jausmas, kad kažkas ant pečių užkrovė padvėsusį šerną ir su juo dabar reikia kažkaip ropoti link finišo. Iš kažkur atsirado purvo upeliai, kuriuos teko kirsti briste kaip šernui, po ko batai virto purvo kaladėlėmis. Tie paskutiniai dešimt kilometrų tęsėsi labai ilgai – apie 1h40min. Vėl pro šalį kaip kokios stirnos nuskuodė (bent jau man taip tuo metu pasirodė) trys merginos, iš kurių vieną dar sugebėjau pasigauti, bet tai įvyko tikrai ne todėl, kad aš sugebėjau pagreitėti, o todėl, kad ji paprasčiausiai kažkurioje trasos vietoje sustojo. Fredrik, pasirodo irgi “gimdė” nuo 25k, mokėdamas kainą už savo greitą startą. Tuos nelemtus paskutinius kilometrus jis įveikė vos pora minučių greičiau nei aš, o tai reiškia, kad buvo netoli komos. Iki finišo likus šimtui metrų pamačiau Tomą, kuris ragino mane žodžiais, kad jau netoli, jau matosi finišo ribos. Į ką tesugebėjau išspausti, kad geriau jau būčiau su juo numiręs tame 25-ame kilometre. Finiše stovėjo Anders ir aš, rodydamas į jį pirštu (žinau, kad nemandagu…), šaukiau, kad jo nekenčiu, nes sugalvojo kažkokią visiškai nesveiką trasą. Vyriškas stiprus apsikabinimas, emocijos liejasi per kraštus, ant kaklo medinis trasos įveikimo medalis. 53k  įveikta per 6:05, bendroje įskaitoje užimta 16 vieta, tarp vyrukų buvau 10-as.

Manau, kad ir kitais metais aš vėl stovėsiu starto vietoje ir bandysiu nugalėti laukinių šernų bėgimą. Ir, žinoma, save.

Transvulcania – I’m coming!

Advertisements

2 thoughts on “2017 metų bėgimo sezonas ir sugrįžimas į vikingų šerninę

  1. Mindaugėli. Važiuoju su Dainium į Vilnių. Skaičiau balsu, kad vairuojantis girdėtų. Galvoju, ką jaučiu. Nelabai randu tikslių žodžių. Tu sieki ribas, kurių 99.9 proc. nepasiekia. Dainius didžiuojasi draugu Tarahumaru. Būtinai rašyk. Tai daugeliu suteiks drąsos ir užsispyrimo veikti.

    Like

    1. Jei bent vienas žmogus, perskaitęs mano blog’o įrašą išdrįs išlysti iš savo komforto zonos ir susipažins su bėgimu – man daugiau nieko ir nereikia. Tai yra pati geriausia dovana asmeniškai man, nes, jei bėgti ultras galiu toks kaip aš – gali visi. Bent jau pabandyti. Bent pradėti ir atrasti save gamtos apsuptyje ir endorfinų karalystėje:-). DĖKUI!

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s