Transvulcania 2017

Pirmasis šio sezono sky racingo startas vyko vienoje iš septynių gyvenamų Kanarų salų – La Palma. Sala palyginti nedidelė – 706 km², tačiau tikrai verta apsilankymo. Bent jau tam, kad išbandytum save vienose iš įdomesnių ultra treilo bėgimo varžybų, kurių metu tenka “sukarti” 74km, bei sulipti nejuokingus 4350m suminio vertikalaus pakilimo.  Na, ir žinoma, paklaidžioti vietiniais kalnų takais bei pasigrožėti juodos spalvos smėlio pliažais. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su juodu smėliu ir, teisybę pasakius, atrodė jis man labai neįprastai bei gąsdinančiai:-) Bent jau pirmą apsilankymo dieną. O šiaip tai, matyt,  sunku būtų tikėtis vulkaninės kilmės saloje surasti Baltijos pajūrio baltojo smėliuko:-)

Su nekantrumu laukiau kelionės į šią Ispanijai priklausančią salą, nes tai buvo apskritai pirmoji mano kelionė į Kanarus, o ir distancija, kurią planavau įveikti, buvo ilgiausia iš visų šiai dienai įveiktų. Atsimenu, dar 2016 metais, atvykus bėgti Ultra sky race į Madeirą, gavau apžvalginę/reklaminę 2016 metų skyracingo sezono brošiūrą, kurioje, pagal aprašymą, Transvulcania bėgimas buvo priskiriamas vienom iš sunkiausių sezono varžybų. Kuo baisiau tas velnias paišomas, tuo labiau norisi jį pamatyti ir prisijaukinti…FINAL-ultra-1024x425

Kaip jau esu minėjęs paskutiniame savo blogo įraše, vietą varžybose gavau iš “waiting list’o”, t.y. teko kelias savaites palaukti, kol organizatoriai mane įtraukė į pagrindinį dalyvių sarašą, kadangi normalios registracijos “deadline” buvo pražiopsotas. Tačiau, kadangi dalyvių registruojasi tikrai nemažai – apie 2000, tai, kuriam nors atsisakius vietos, esantys laukimo saraše įgauna šansą papildyti potencialių dalyvių gretas. Jei kažkas planuojate tai daryti 2018 metais – registracija jau atidaryta:-)

Mano dideliam džiaugsmui FB platybėse mane susirado Aurelijus, kuris jau buvo užsiregistravęs į bėgimą bei iš anksto užsisakęs trivietį numerį apartamentų komplekse Santa Cruz de La Palma priemestyje. Nakvyne rūpintis man jau nereikėjo, tik pagal mano  lėktuvo bilietus truputį ją prailginome. Aurelijus atvyko su broliu, taigi, išdalinus butuko kainą trims, gavosi visai ekonomiškas varijantas – savaitei nuo galvos po mažiau nei 100 EUR. Iš susirašinėjimo FB žinojau, kad prie mūsų pasijungs dar dvi lietuvaitės iš Londono: Indrė bėgo maratoną, o Sigita pusę maratono. Indrės atvejis man eilinį kartą priminė, koks mažas mūsų pasaulis: kažkada su mano bėgimo partneriu Stokholme Tomu svarstėme apie Gore Tex Transalpine daugiadienį bėgimą ir jis man buvo siuntęs kažkokios merginos, gyvenančios Londone, blogo įrašą, kuriame ji aprašinėjo savo avantiūristinius nuotykius tame kalnų bėgime. Taip, jūs atspėjote, tai buvo ta pati Indrė:-)

Sekmadienį iš Vilniaus vienas skrendu į Londoną, tuo pačiu pasinaudoju puikia galimybe aplankyti savo senus gerus draugus Janę ir Redą, su kurias vaikystėje teko į tą pačią smėlio dėžę šokinėti:-). Su Jane buvome vienos sporto mokyklos auklėtiniai ir baigę vidurinę į šviesios atminties trenerio Jano Gadovičiaus aukšto sportinio meistriškumo grupę, kurioje jau užsiiminėjo ir Redas (praeityje vienas geriausių Lietuvos šuolininkų į tolį, kurio rezultatas buvo 8m 4cm., ir su kuriuo  sporto stovyklose gyvendavome viename kambaryje) pakliuvome tą pačią dieną kartu. Pirmadienio ryte, po nakvynės svečiuose, pažvelgęs pro langą, pasakau sau “Ačiū”, kad paskutinę minutę prieš išvykdamas iš Vilniaus visgi nusprendžiau į tašiuką įsimesti džinsus – lauke buvo vos 9 laipsniai tos kuri šiluma drįsta save vadinti. Natūralus Kalatunbabajus, ne kitaip… Rytinis pasibėgiojims po aplinkinius parkus (teisybę pasakius vaizdas parkeliuose, bent jau tame Londono rajone, kur buvau apsistojęs,  buvo visai nekoks – aplinkui voliojosi vėjo blaškomos šiukšlės, o su užstato sistema debesuotojo Albiono gyventojai dar tikrai nėra supažindinti, todėl tuščia plastikinė tara gulinėjo kur tik užmato akys), pasivaikščiojimas po Londono centrą ir vakare jau vykstu traukinuku į Gatwick oro uostą, kadangi turiu labai ankstyvą rytinį reisą. Kelias valandas nesėkmingai bandęs nusnausti krėsle belenkokiose pozose supratau, kad oro uostas nėra pati tinkamiausia vieta šiam fiziologiniam poreikiui patenkinti. Bešliaužiodamas po uosto teritoriją nuobodžiame skrydžio laukime sutinku Indrę, paskui Sigitą. Easy Jet per geras keturias valandas nuskraidina link Kanarų, kur, tik išlipus iš lėktuvo, mus pasitinka taip išsiilgta saulė ir šiluma. Chebra, čia vidutinė mėnesio temperatūra nenusileidžia žemiau 21 laipsnio net žiemą! Išsiaiškinam, kad šatlas nuo oro uosto link mūsų tikslo miestelio Los Cancajos važinėjas kas pusvalandį. Jam atvykus sušokam vidun, mokestis vairuotojui 1.30 EUR ir važiuojame palei Atlanto vandenyno krantą. Apartamentų dislokacijos vieta superinė – kokie 3km nuo oro uosto.

IMG_6308Numeris – nieko fancy (išskyrus basaeiną, kurį nusausina likus porai dienų iki mūsų išvykimo) du kambariai, visiškas basic, bet mes čia ne ilsėtis juk atvažiavome:-). Apartamentų registratūroje išsigryninu dėmesio vertas vietas pavalgyti, nusipirkti maisto. Vakare parsiranda ir mano “įnamiai” – Aurelijus su Vytu, kurie į salą atplaukė keltu iš kitos Kanarų salos. Kaip supratau, keltų kompanija buvo bėgimo sponsorius, taigi Aurelijui nereikėjo mokėti už kelionę. Kadangi prieš tris savaite vyrukas bėgo Madeiroje MIUT’e, tai visai logiškai išmąstė, kad napsimoka po bėgimo grįžti namo, o geriau paturistauti kelias savaites šiltuose kraštuose ir vykti tiesiai į La Palmą.

Trečiadienį vienu gražiu kolektyvu išdardėjome į kitoje, vakarinėje salos pusėje, esantį Los Lianos miestą, kuriame pradėjo veikti bėgikų mugė, bei reikėjo atsiimti savo numerius ir sponsorių sudėtą lauknešėlį.

18426573_10212682121511934_932815359_o

Numerius gavome, maišelyje dar gulinėjo renginio maikutė, alkūninės, kojinės ir dar keli mažmoniai. Prisifotografavę ir pakankamai pajutę artėjančių varžybų nuotaikas, paslampinėjome po mugę.

IMG_6345Baisingai apsidžiaugiau pamatęs vyruką, kuris prekiavo Hoka firmos bėgimo batais, nes giliai užantyje slėpiau mintį saloje įsigyti jų Speedgoat modelį. Pasimatavus 42 dydį, pabandžiau pardavėjui paaiškinti, kad fignia čia su tuo dydžiu gaunasi, nes pirštai beveik remiasi į batelio priekį, ir todėl primygtinai reikia bent jau 42 2/3, arba dar didesnių. Bičas vartė akis, ispaniškai kaži ką kalbėjo ir išaiškėjo, kad pas jį viso labo guli… du Hokos modeliai.

IMG_6353

Ta prasme turiu tai ką matai. Po šiai dienai man didžiausia paslaptis ką jis ten toje mugėje pardavinėjo… Pagrąsinau, kad atvažiuosiu rytoj ir tegul būna atsivežęs man reikiamą dydį, į ką buvo numygta, kad gal turėsiu, o gal ir ne. Iš pasakymo tono  labiau buvau linkęs tikėti antruoju variantu. Po teisybei taip viskas ir buvo – kitą dieną jau nebuvo nei vienos batų poros, tik įbruko kažkokio kalnų treilo reklaminį lankstinuką į rankas ir pasiuntė vaikščioti toliau.

Tą dieną, beieškodami vietos pietums, suvirtome į vieną restoranėlį šalia namų ir… siurprizas, siurprizas! Pasitryniau akis – šalia sėdi 2013 ir 2015 metų UTMB čempionas bei visų UTMB varžybų – CCC, TDS ir OCC nugalėtojas prancūzas Xavier Thevenard!!! Negaliu praleisti progos ir nenusifotografuoti su šiuo fantastišku bėgiku:-)

IMG_6390

Ketvirtadienį mes vėl keliavome į Los Lianos, kadangi keli kilometrai nuo jos, Tazacorte miestelyje, vyko vertikalaus kilometro bėgimo varžybos. Kai išlipus iš autobuso prieš akis iškilo uola, kuria bėgikai turėjo bėgti pirmus kelis šimtus metrų vertikalaus pakilimo, pasitryniau akis – kilo rimtas klausimas ar įmanoma ja bėgti?

IMG_6362

Pasirodo įmanoma, ir dar kaip įmanoma. Šeštadienį ta uola, pasikabinęs liežuvį per petį, dardėjau žemyn aš pats, ant savo makaroninių kojų, pakirstų nelygioje kovoje su tais 4350 metrais pakilimo… Pradėjo krapnoti lietutis, tačiau, kadangi iš principo buvo visai šilta, tai vanduo, krentantis iš dangaus, nervavo nesmarkiai. Taigi užsiropštėme kiek netingėjome į uolą ir patogiai įsitaisėme laukdami varžybų starto.

18452094_10211539408534156_1960509024_o

Bėgikai startavo pliažo pakraštyje, po vieną kas 20 sekundžių. Iki mūsų dislokacijos vietos daugelis jau atbėgdavo pakankamai nusilesę, bet mes visokiais būdais bandėme atgaivinti jų kovinę dvasią, t.y. šūkavome padrąsinimo šūksnius bei plojome. Dalyvavome, trumpai tariant:-)

18472238_10207345336270901_1281344379_oĮdomiausia dalis prasidėjo tada, kai startavo elitiniai bėgikai, o jų buvo koks dvidešimt. Ir šitie jau tikrai BĖGO. Nepamiršiu kaip pro šalį prabėgo ispanas Luis Alberto Hernando,

IMG_6375 šveicaras Remi Bonnet.

IMG_6370Varžybų nugalėtojais tarp vyrų tapo norvegas Stian Angermund-Vik,

IMG_6377 o tarp moterų japonė Yori Yoshizumi.

IMG_6372

Grįžtant namolio, išlipame iš autobuso šiek tiek aukščiau mūsų miestelio ir kėblinam namų link. Mus pasigauna vyriokas, kaip pokalbio metu išaiškėja, atsibeldęs į šeštadienio bėgimą net iš Argentinos. Ir tokių čia buvo ne vienas. Vyriokas aiškina, kad skrendant teko daryti tris persėdimus ir dėl vadinamo jetlag’o pasistengė atskristi vos ne varžybų išvakarėse, o sekmadienį jau skrenda atgal. Čia jau skamba rimtai. Net Vaidoto su Vaidu kelionę su dviem persėdimais į Madeirą perspjovė:-)

Penktadienis buvo skirtas visiškam bimbinėjimui, angliavandeniško (ir ne tik) maisto vartojimui, vidinių organų, membranų, molekulių ir kitų svarbių ir nelabai organizmo dalių užmirkimo vandeniu procesui bei miegui/voliojimuisi.

IMG_6330Restoranėlyje po mūsų aprtamentais radau labai tinkamą patiekalą energijos užkrovai prieš rytojaus startą – ryžiai kubietiškai. Gauni kalną skanių ryžių su dviem keptais kiaušais ir dviem keptais bananais. Orų prognozės varžybų dienai pranašavo be kritulių, įdienojus oro temperatūra turėjo kilti virš 26 laipsnių. Ne Tromso, vyruti, visai ne Tromso:-). Prieš miegą bandau pasistudijuoti maitinimo punktų išsidėstymą trasoje ir sustrateguoti savo rytojaus mitybos bei gėrimo planą. Nusprendžiu, kad šį kartą H2O bus vartojama daug ir ta proga įsimetu į kuprinę ne įprastines dvi, o visas tris gertuves. Kurprinė supakuota, apranga suruošta, žadintuvas nustatytas. Labanakt.

IMG_6356

Kažkoks zuikio miegelis iki 2:30 ryto, tada greitas pusrytėlis ir žygiuojame link miestelio turizmo informacijos centro, nuo kurio visus bėgikus, gyvenančius ar apsistojusius mūsų platumose, 3:30 autobusais išveža į starto vietą visiškuose salos pietuose – Fuencaliente, ant vandenyno kranto, šalia didžiulio švyturio. Autobusų daug, jie pilni įvairaus plauko bėgikų, jaučiasi tokia gera, sakyčiau šventinė, atmosfera. Įsitaisome su Aurelijum sėdynėse, aš bandau dar nusnausti paskutinį posmą, tačiau miegas jau nebeima nei velnio, taigi belieka tik spoksoti pro langą į naktį, bei raudonomis švieselėmis mirgančius autobusus, kurie jau rieda kalnų serpantinu žemyn prieš mus.

Iškrato iš autobusų mus pakrantėje į tamsą, skrodžiamą prožektorių šviesos, aplinkui šmirinėja bėgikai, apsilankome kilnojamame WC ir pradedame paskutinius pasiruošimo veiksmus varžyboms. Kojų kremas nuo nuospaudų, kremas nuo saulės (man kažkodėl susišviečia, kad saulė manęs neima ir užteks išsitrinti kremu tik sprandą. Mažutis… Užbėgant įvykiams už akių – nuskrudau kaip kepamas paršelis, tik atvykęs į Vilnių pradėjau nertis iš odos ir dabar turiu tokį cool dviratininko įdegį), kuprinė, diržai, dar kartą WC ir, likus mažiau kaip pusvalandžiui iki starto, einu prie įleidimo į bėgikų susirinkimo teritoriją.

IMG_6404Organizatoriai kruopščiai patikrina ar turiu su savimi visą reikalaujamą ekipiruotę (o jos, jei rimtai, visai nedaug: 1 litro talpos skysčiams, užklotas, mobilus ir ciklopas su galine raudona šviesa) ir štai prieš mano akis atsiveria TAS vaizdas – dauboje, apšviesti šviesų, griaudint iš garsiakalbių teisingam rokui, stovi šimtai bėgikų, su įjungtais prožektoriais ir žybsinčiomis raudonomis lemputėmis. Teisybę pasakius net išsižiojau, kokį įspūdį man padarė šis vaizdas. Žąsies oda pasipuošiu iš karto. Nusileidžiu daubon, eidamas palei bėgikų sieną suprantu, kad taip ir iki pačios galiorkos nueisiu, todėl lipu per juostą, skirtą atitverti bėgikus ir įsitrinu į jų būrį. Laukiam starto.

IMG_6411Nuotaika superinė – ateina suvokimas, kad tuoj prasidės vienas iš įdomesnių ir, matyt, sunkesnių mano gyvenimo nuotykių, teks bėgti takais, kurių dar nėra palietusios mano pėdos, kopti į viršūnes, kuriose dar nesu buvęs, grožėtis nuo jų atsiveriančiais vaizdais, o svarbiausia, vėl bandyti išsiaiškinti kiek aš dar galiu iš savęs reikalauti bei bandyti pažinti save, savo kūną dar geriau.

Startuojam. Iš karto suprantu, kad padariau klaidą atėjęs link starto taip vėlai. Vietoj bėgimo pirmi kilometrai labiau panašūs į ėjimą, risnojimą įkalnėn, kadangi juodojo smėlio takelis labai siauras, jis užimtas tų bėgikų, kurie nelabai kur skuba, o bandant juos apibėgti vos neišsisuku čiurnos, kadangi aplinkui riogso krūvos akmenų ir uolos gabalų ir, kaip subartas šuva, pabrukęs uodegą, vėl sugrįžtu bendron krūvon. Žinau, kad amžinai tai nesitęs, tačiau labai gaila laiko, kai vietoje bėgimo esi priverstas žingsniuoti. Kažkurioje vietoje pradedame bėgti, įlipus į eilinį kalniuką atsigrežiu – ohoho, žmogau, štai tas vaizdas, kai matai besirangančią šviečiančią bėgikų gyvatę! NEREALU! Kažkurioje vietoje prieš save pamatau bėgantį Aurelijų, suprantu, kad kažkokiu vien jam žinomu būdu pavyko prasimušti šiek tiek į priekį starto pradžioje. Lenkiu, ir kol prieš akis nedidelio statumo kalniukas – bėgu. Pirmi 16km subėgami su 1800m vertikalaus pakilimo. Visai nebloga pradžia. Lazdomis uždrausta naudotis iki pirmos maitinėlės (7km) ir tai, mano galva, yra labai protingas sprendimas, kadangi priešingu atveju ne vienas bėgikas būtų pavertas ant lazdos kaip šašlyko šmotas.

Bėgant teko ne kartą staigiuoju būdu reaguoti į priekyje netikėtai sustojusį bėgiką, kuris nusprendžia, kad geriausia poza tvarkyti savo reikalus yra atgal atkištos smailios lazdos. Nejuokinga:-( Aš tradiciškai bėgu be lazdų. Kančios įkalnėse gal ir daugiau, bet vien nuo minties, kad jas reiktų nešti, kažkur kaišioti, tvirtinti, vėl traukti man asmeniškai darosi bloga. Nors tikiu, kad tie, kas yra įvaldę šį pratimą, gauna iš jų kažkokios apčiuopiamos naudos. Pirmoje, o gal jau antroje maitinėlėje susibiesinu, nes vietoj to, kad į jos zoną jau įbėgčiau su ištrauktomis gertuvėmis, kaip išvakarėse prašė treneris Jonas, aš tik maitinėlės viduje pradedu kuistis, trauktis gertuves iš kuprinės, kita ranka bandau išsitraukti elektrolitų tabletes, o jas dar reikia perkąsti pusiau, kad tilptų į gertuves, čia pat spaudžiu geliuką burnon, trumpai tariant eikvojamos brangios sekundės iš anksto  neapgalvotiems veiksmams. Palikęs maitinėlę paskęstu apmąstymuose, kaip čia racionalizuoti savo laiką, skirtą vandens atsargų pasipildymui bei maitinimuisi. Po pirmo užkilimo prasideda visai smagus nusileidimas, kuris tęsiasi porą maitinėlių, iki kokio 31km. Bėgti minkštu juodu smėliu smagu, nors kojos gal kiek ir skęsta, tačiau visgi dabar jau manau, kad nepasinaudojau šia atkarpa taip, kaip derėjo – taigi nebėgau pakankamai greitai, kiek leido sąlygos. Tausojausi, kitaip tariant. Nuo 31km prasidėjo ilgas kilimas link Roque de los Muchachos viršūnės.

2017_05_13_transvulcania-2017_pico-piedrallana-km-44-ultra-y-km-20-maraton_transvulcania-2017-3392287-47243-4171Galvojau, kad viršūnėje jei ne šalta, tai bent vėjuota turėtų būti, tačiau striukės nuo vėjo taip ir neteko išsitraukti. Man asmeniškai ši 20km atkarpa buvo sunkiausia, kadangi saulė kaitino į kepalą, kojos jau buvo pakankamai “užkaltos” ilgai besitęsiančio kilimo, o priekyje dar laukė žadėtas ilgasis 18km nusileidimas. Maitinausi labai paprastai, bet, manau, efektyviai: maitinėlese gerdavau apie 200g kolos, tiek pat ar daugiau vandens, šlamšdavau arbūzus, apelsinus ir bananus, o bėgimo metu kas 45-50min susileisdavau GU geliuką, druskos tabletės buvo įsimetamos kas valanda, o prieš ilgus kopimus skrandin paradiniu žingsniu eidavo Clif baras su savo beveik 300 kcal. Manau, kad tokia maitinimosi taktika pasiteisino, tik dėl labai didelio skysčių vartojimo nykštukų lankymas vyko neįprastai dažnai – stoti prie krūmų/medžių teko net dešimt kartų… Tai vėl virto prarastu laiku, nors, iš kitos pusės, dehidracijos požymių šį kartą tikrai nebuvo ir man stebėtinai puikiai pavyko išvengti savo nuolatinio varžybų draugelio, raumenų mėšlungio. O kai mėšlungis mane pamiršta aplankyti – praktiškai nebereikia bijoti, kad sugriūsiu kur nors nepasiekęs finišo.

IMG_6415Džiugina ir tai, kad bėgimo metu niekada neturiu problemų su skrandžiu ir šiek tiek bauginančiai skamba girdėtos bėgikų istorijos, kaip jiems bėgimo metu streikuoja virškinimas. Žinoma, gerai pagalvojus, tai nėra kažkas keisto, nes visas kraujas iš skrandžio pabėga į raumenis, ten kur jo labiausiai bėgimo metu ir reikia, bet man iki šiol neteko susidurti su virškinimo problemomis. Stovinčių ir vemiančių teko matyti ir šį kartą, bet, įtariu, jei maitinėlėje susigundai organizatorių pateiktais sumuštiniais, kitaip ir būti negali… Aš stengiuosi “važiuoti” ant vaisių bei chemijos. Bėgdamas po El Pilar maitinėlės, kurioje tuo metu starto laukė maratono distancijos bėgikai, pastebėjau pagyvenusią porą, mojuojančią Švedijos vėliavėlėmis. Šūktelėjau frazę švediškai, į ką senukai atsiliepė energingai mojuodami vėliavėlėmis bei šūkaudami “Heja, heja!” Įtariu, palaikė mane savo tautiečiu:-) O gal čia buvo Idos Nilson, kuri antri metai iš eilės laimi ultra bėgimą moterų kategorijoje, tėvai?

IMG_6418Kaip jau minėjau, kilimas į Roque de la Muchachos viršūnę man pabodo visomis prasmėmis: tai buvo ir pokalbiai su savimi, klausimai “ką aš čia darau”, “kur ta griobana viršūnė?” ir panašios nesąmonės. Atrodė, kad štai ji, jau ranka pasiekiama, tačiau pasirodo, reikia dar nugarmėti žemyn ir vėl kilti aukštyn. Ir toks pasityčiojimas tęsėsi kelis kartus. Labai palaikė vietiniai, kurių trasoje tikrai buvo nemažai ir kurie sutartinai baubė “Venga, venga, venga! Animo!!!” Rimtesnės bėdos prasidėjo po mano pirmo kritimo kažkur 25-ame kilometre. Leidžiantis žemyn akmenuotu paviršiumi sekundės dalelei praradau koncentraciją ir štai aš jau skrendu rankomis bei nosimi į priekį. Nelabai sėkmingas nusileidimas keliais bei rankomis, kažkoks vyrukas, bėgęs pro šalį, stveria mane už parankų ir pakelia. Sakau, kad viskas OK su manimi ir toliau varau nuo kalno. Kažkur varva kraujas, skauda nubrozdintas vietas, tačiau, kaip vėliau išaiškėja, tai ne didžiausios problemos.

IMG_6416Po kiek laiko suprantu, kad turiu bėdos su dešinia pėda. Kiekvienas žingsnis atsiduoda skausmu toje kojos vietoje, kur baigiasi trumpa kojinė ir prasideda blauzdinė. Su šituo skausmu bandžiau susitarti, apsimesti, kad jo kaip ir nėra, tačiau laikui, o ir man pačiam toliau bėgant, skausmas jau darėsi nebejuokingas, net kažkokios išdavikiškos mintys apie nusiėmimą iš trasos pradėjo lysti galvon. Taigi kentėjau aš iki tos Muchachos viršūnės, po kurios supratau, kad kažką reikia daryti. Ilgai aš to nušvitimo laukiau:-)

IMG_6414Kadangi smegenys neužfiksavo, kad krisdamas būčiau kažkokiu būdu tą kojos vietą sumušęs, įtikinau save, kad taip atsitiko dėl to, kad mano naudojamas geiteris (apsauga, kuri dedama ant bato, kad į jį nepakliūtų akmenukai) lenkiantis pėdai įsiremdavo į koją ir ilgainiui tai sukėlė skausmą. Atsisėdau, nusiėmiau geiterį ir toliau tęsiau kelionę. Nepadėjo – skaudėjo lygiai taip pat, todėl teko sėsti dar kartą ant akmenėlio ir jau nusiminėti nuo kojos blauzdinę bei atraitoti kojinę. Visa tai vėl užtruko…

IMG_6421

Po šios “operacijos” pasijaučiau kiek geriau ir mano paties nuostabai, prasidėjus garsiajam downhillui, kuris tęsėsi beveik 18 kilometrų ir kurio metu žemyn teko nubėgti iš 2420 metrų aukščio, aš atgijau.  Konkrečiai atgijau. Bėgimas žemyn niekada nebuvo mano “arkliukas’ tačiau kažkokiu mistiniu būdu mano kojos susitvarkė su leidimusi žemyn ir aš pradėjau lenkti bėgikus vieną po kito. Suvokimas, kad esu dar visiškai neblogame stovyje dar labiau sumotyvavo ir aš pradėjau žaidimą “pagauk kitą”. Dabar mąstau, kad gal tam stebuklingam atgijimui reikšmės turėjo tai, kad leidžiantis žemyn įbėgome į debesies vidų, kuriame buvo pakankamai vėsu ir galėjau pasislėpti bei pailsėti nuo piktos saulės kaitros? Keista, bet net stačiuose asfaltiniuose nusileidimuose, kur dauguma bėgo sukandę dantis, (o mačiau net ir einančių atbulomis), aš vyniojau žemyn ir gaudžiau 4350 metrų kilimo į kalnus nukankintas aukas. Dantis sukandęs buvu ir aš. Kai prasidėjo paskutinis zigzaginis nusileidimas uola link Tazacorte miestelio pliažo, mane pagavo nerealus azartas – lenkiau visus, ką tik sutikdavau kelyje.

2017_05_13_transvulcania-2017_bajada-de-el-time-km-67-ultra-y-km-44-maraton_transvulcania-2017-3392287-47246-2296Jaučiausi taip, lyg apačioje manęs lauktų finišas. Ir jis ten buvo! Jis laukė su visa krūva džiūgaujančių  miestelėnų, tačiau, deja, laukė ne manęs. Tai buvo maratono bėgikų finišas, o man prieš nosį dar buvo paskutinė, gerų 5 kilometrų ilgio atkarpa, kurios beveik trys kilometrai kilo asfaltuotu keliu į kalną. Nusileidime pavyko atkovoti beveik 50 vietų, patenkintas savimi susiverčiau kibirą vandens ant galvos paskutinėje maitinėlėje ir nubėgau pro plojančius žiūrovus pliažo link. Jaučiausi kietas:-) Keli šimtai metrų klampiu smėliuku, toliau prasideda toks  vietinis mini kanjonas (įtariu išdžiūvusi upės vaga), kurioje dar bandau bėgti, nes juk sugriuvę forografai gaudo kadrus, kaip nusilesę, susikruvinę bėgikai bando įveikti likusius iki finišo kilometrus, bet kai tik kojos susiduria su asfaltu bei kalnu – mano kietumas išgaruoja kaip dūmas ir aš taip pat pasiduodu.

2017_05_13_transvulcania-2017_barranco-de-las-angustias-km-70-ultra_transvulcania-2017-3392287-47252-1535Toliau žirgliojame į kalną grupelėje, persimesdami keliais žodeliais ir spėliodami kiek gi dar šito ėjimo/bėgimo liko iki finišo. Pabaigus lipti į šitą, atrodo niekada nepasibaigsiančią viršūnę, žiūrovai šaukia, kad liko tik du kilometrai. Niekingi du kilometriūkščiai! Pradedami bėgti. Norėtųsi greičiau, tačiau smegenys negali įtikinti kojų, kad tai man dėl kažkokių priežasčių yra tikrai būtina daryti. Na, ne šiandien, ne dabar. Bėgame miestelio gatve, kavinėse sėdi žmonės, visi ploja, vaikai stovi šalikelėje ir su visais daužomės delnais. Visiems linksma. Man linksma, nes suprantu, kad pasiekta dar viena pergalė prieš save. Paskutiniai metrai į kalniuką raudonu kilimu, minia ošia, kertu finišo liniją apimtas visiškos euforijos – taip, aš tai padariau! Transvulcania įveikta!

2017_05_13_transvulcania-2017_los-llanos-de-aridane-meta-ultra_transvulcania-2017-3392287-47258-2492Medalis ant kaklo, finišuotojo marškinėliai rankose, girdžiu kažkas šaukia vardu. Atsisukęs pamatau Sigitą ir Vytautą. Pribėgu, pasveikinam vienas kitą. Toliau einu ieškoti medikų, kadangi koją skauda rimtai ir ji vienoje vietoje ištinusi, paraudusi ir sukietėjusi. Medikai nusiveda į palapinę, kurioje priėjusi gydytioja mane iš karto identifikuoja kaip “Lituano”. Sunku jai, kaip išaiškėjo vėliau, nebuvo, kadangi ant mano bliuzono puikuojasi Vytis, o gydytojos gyslomis, pasirodo, taip pat teka lietuviško kraujo. Papasakoja, kad jos seneliai išvyko iš Lietuvos į Venesuelą prieš antrą pasaulinį karą, o merginos mergautinė pavardė – Paulauskas!

IMG_6425Apžiūrėjusi pėdą, bei išlanksčiusi ją visais įmanomais būdais konstatuoja, kad tai tik sumušimas, kuris greitai praeis. Uždeda ledo kompresą, išmatuoja spaudimą. Viskas veikia, viskas tvarkoje. Į palapinę ateina rusų porelė, kurie sunkiai susišneka su medikais. Kadangi mano koja jau atšaldyta, o aš jau kaip ir ruošiuosi palikti medikus, sakau, kad galiu pavertėjauti. Gydytoja su entuziazmu priima mano pasiūlymą. Porelė yra skyraceriai iš Sočio.  Bičas, Dmitrij Mitiajev, atbėgo aštuntas, o Jekaterina tarp moterų ultroje buvo septinta! Saulės smūgis, elektrolitų trūkumas abiem.

IMG_6422Palieku juos ir toliau einu pas masažistus. Sutinku Indrę, vienas kitam bandom greituoju būdu papasakoti apie savo nuotykius kalnuose. Springstame žodžiais ir emocijomis. Toliau masažas, alaus bokalas ir finiše laukiam Aurelijaus. Aurelijus siuntinėja sms’us ir mes planuojamės jį pamatyti kertantį finišo liniją apie 20:30. Žvalgomės į laikrodžius, kadangi mūsų autobusas namų link išvyksta lygiai 21:00. Likus ketvirčiui valandos iki devynių pradedame slinkti link autobusų stoties, palikę Vytautą laukti brolio. Staiga pamatome ir finišuojantį Aurelijų, pamojuojame, susišaukiame. Viskas. Visi laimingai pasiekė savo finišus. Atvykę namo, susitinkame vietiniame restoranėlyje ir puikiai praleidžiame vakarą, aptardami savo šios dienos potyrius bei išgyvenimus. Matau, kad mūsų chebros merginos yra konkrečiai “užsiturbinusios” ateities startamas – kiek emocijų!

Prieš išvykdami iš salos nusprendžiame, kad nors bėgimo metu ir matėme daug gražių bei įspūdingų vaizdų, tačiau likusį laisvą pirmadienį nusprendžiame paskirti hikingui po lankytinas salos vietas. Žinoma, tai nebuvo pats maloniausias užsiėmimas, praleisti ant leisgyvių kojų dar virš 20 km, tačiau, manau, kad visi likome patenkinti savo turistiniu žygiu.

IMG_6459Nuvykome autobusu iki Los Sauces miestelio, ten pasityčiojome iš savo kojų nusileisdami  stačiu asfaltuotu keliuku link Charco Azul, (tokia faina vietikė maudynėms),

IMG_6440vėliau nuvarėme link Bosque de las Tilos, kur teko pasivaikščioti po Jūros parko periodo mišką:-).

IMG_6470O vakare mūsų laukė siurprizas! Puikūs mano draugai iš Stokholmo, Asta ir Aurelijus (kitas, ne tas kuris su manimi šį kartą bėgo), parašė žinutę: “Atsiųsk savo sąskaitos numerį, tik neklausk kodėl”. Būdamas išauklėtas, taip ir padariau:-).

18519348_10211576154212775_1315757242_oKita žinutė informuoja, kad draugai stato mūsų LT komandai skanius pietus su desertu! Aš ir likau stovėti apakęs, kadangi tai tikrai pasirodė labai neįprastas poelgis. Žinoma, Aurelijus yra reto draugiškumo vaikis, kuris kelis kartus mane priėmė savo namuke šiauriau Stokholmo bei sudarė puikias sąlygas treniruotis Bolnas kalneliuose, tačiau apmokėti komandos pietus… Taigi mūsų paskutinė vakarienė buvo apmokėta draugų. Už ką jiems dar kartą noriu labai padėkoti! Suvokimas, kad atostogos baigiasi, o su jomis ir mūsų viešnagė saloje kiek liūdino, tačiau man jau norėjosi namo, pas saviškius, o ir kitus bandžiau drąsinti sakydamas, kad kiekviena pradžia turi turėti pabaigą ir tai, kad  mūsų nuotykis La Palmoje baigiasi, reiškia ne ką kitką, o tai, kad ateityje bus ir kitų nuotykių.  Kitą rytą, oro uoste dar sutinkame Ian Corless, fotografą, žinantį, įtariu, viską apie skyrunning’ą ir darantį nerealias nuotraukas. Trumpai šnektelim – iki pasimatymo rudenį Škotijoje!

IMG_6501O dėl savo naujųjų draugų šiandien jau žinau, kad su Indre bei Aurelijumi susitiksime Lietuvoje birželio mėnesį, bėgdami 82km ultra treilą Kernavė – Vilnius!

18493730_10212732979143343_1611553061_o

Mano Transvulcania ultramarathon rezultatas – 11:19.56 (367 bendroje įskaitoje tarp 1506 finišavusių, 342 tarp vyrukų). Nugalėtojo Timothy Lee Freriks iš JAV laikas 7:02.03, tarp moterų nugalėjo (antrus metus iš eilės) švedė Ida Nilson, pagerinusi trasos rekordą – 8:04.17. Ar važiuočiau dar kartą? Net nedvejodamas sakau, kad taip!

Movescounte mano nuotykis

Youtube filmukas, kuris per 10 min. labai vaizdžiai parodys kur teko bėgti:-)

Advertisements

2 thoughts on “Transvulcania 2017

    1. Laurynai, reikia tik kaip reikiant pasiruošti ir tas barjeras bus be problemų įveiktas. Patikėk:-). Aš pats tol su tuo barjeru galinėjausi, kol iš 3h neišlipau. O toliau jau ne pavydėti reikia, o susirasti bėgikų grupę ir ruoštis pirmajam treilui:-)))

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s