Blood & mood savaitgalis Glen Coe kalnuose

Yra darbų, kurie paprasčiausiai nesidaro. Na nesidaro ir taškas. Ir ne todėl, kad tingiu, o paprasčiausiai nenoriu. Čia kaip juokelis apie kates. Sakoma, kad katinai gali vykdyti apie 140 komandų. Gali, bet nenori:-). Kaip ir šito įrašo atveju – norėjau pasinešioti šį startą savyje, prieš pasidalindamas  su Jumis, kiek ilgėliau.  Palaikyti tuos malonius įspūdžius viduje, retkarčiais išsitraukti, meiliai paglostyti ir, jų inspiruotam, pasidėlioti kitų metų startus. O šis bėgimas nusisekė. Nusisekė ne ta prasme, kad esu pipec koks geras bėgikas, o ta, kad finišavau oriai iškelta galva ir nesileisdamas niekeno aplenkiamas per paskutinius 10k. Ne dažnai man tokie performancai nusiseka.

Taigi, po siaubingo nokdauno Italijoje, man verkiant reikėjo varžybų, kurios bent kiek sustiprintų mano rimtai pašlijusį pasitikėjimą savimi. Ir šiomis varžybomis buvo lemta tapti  Glen Coe Skyline bėgimui Škotijoje. Taigi, rugsėjo viduryje ir įvyko mano “moralinė reabilitacija”, bei antrasis pasimatymas su Škotijos kalnais. Pirmas bandymas, kaip žinia, buvo labai nesėkmingas. Dar ir dabar susinervinu, kai atsimenu tą lemtingą momentą 2017 metais, kai likus vos aštuonioms dienoms iki mano pagrindinio metų starto ir būnant puikioje formoje (dar ir dabar graudu darosi, kai atsimenu savo paskutinių 28 dienų iki starto pasiruošimo statistiką: 62 valandos bėgimo, 420km ir daugiau nei 16000m vertikalo), sugebėjau per vieną iš paskutinių savo treniruočių Karoliniškių miške nusisukti čiurną. Tą pačią, priklausančią kairės kojos pėdai, kurios sukiojimą pradėjau būdamas 15-metis paauglys (aš visada sakiau ir sakysiu, kad krepšinis yra vienas iš traumatiškiausių sportų pasaulyje) ir kurią ateityje sėkmingai sukiojau minimum kokius dešimt kartų. Nors iš tikrųjų tai dar daugiau. Ir nors mano čiurna po Karoliniškių paupio daubų man paspęstų pelėkautų tapo panaši į ką tik nori, tik ne į bėgimo padagrą, o iš keturių mūsų internacionalinės komandos narių, kurie planavome kelionę į Škotiją, likau vienas (kiti trys potencialūs ekipažo dalyviai irgi susitraumavo arba susirgo), aš nusprendžiau, kad vien tik mano buvimas bėgimo vietoje, bei varžybų atmosferos pojūtis mane išgydys greičiau, nei beprasmis laiko leidimas Vilniuje. Škotija mane sužavėjo. Pernai, kai vairuodamas automobilį, pagaliau pamačiau tuos nerealaus žavesio kalnus, supratau, – tai tie kalnai, kuriuos įsivaizduodavau vaikystėje skaitydamas švedų rašytojos Astrid Lindgren romaną “Broliai liūtaširdžiai”. Neaukšti, be medelio, pilki, uolingi ir žiauriai, žiauriai pikti. Toks jausmas, kad tau bežiūrint į juos tuoj išropos koks trigalvis drakonas ir nužirglios į tarpeklį, viską savo kelyje degindamas pragariška liepsna. Niekur nebuvau matęs tokio piktumo kalnų. Pasikartosiu, taip, pikti, bet… savotiškai žavūs. Kažkuria prasme net užburiantys. Nors kalnai užburia visada. Ir, įtariu, ne tik mane.

21192120_1679113755432571_4135160111044664296_n
Trail running žurnalas bando suprasti, ar tikrai Skyline bėgimas yra pačios pavojingiausios ir techniškiausios varžybos

Bet grįžtam į šių metų rugsėjį. Taigi, kaip ir minėjau, šitų varžybų mano ego  reikėjo verkiant. Kadangi šiais metais vietą startiniame dalyvių sąraše gavau be didesnių problemų, tai morališkai šioms varžyboms jau ruošiausi nuo pavasario. Šių varžybų organizatoriai yra ganėtinai preciziški, net sakyčiau iki užknisimo, tipai ir praeiti pro jų patikros sietelį tikrai buvo ką veikti. 2016 metais mes su Tomu įtikinėjome šiuos vyrukus, kad jau mes tai TIKRAI esame LABAI patyrę skyraceriai. Realiai tokiais ir jautėmės:-).  Abu turėjome po vieną startą Tromso skyrace Norvegijoje ir mums, na, OK, bent jau man, atrodė, kad visas skyracingo pasaulis yra mano kišenėje. Labai greitai buvome patupdyti ant puodo (kas davė suvokimą, kad skyracingas visgi yra arčiau alpinizmo, o ne lengvosios atletikos pasaulio) ir tik vargais negalais juos pavyko įtikinti ir suderėti, kad būsime įtraukti į varžybų dalyvių sąrašą, tačiau su viena maža sąlyga – turime sudalyvauti Kimos bėgime. Italijoje abu “nulūžome”, tačiau kvietimus kažkodėl gavome. Nepasinaudojome. Kitais metais vietą gavau jau lengviau, bet buvo istorija su čiurna. Šiais metais, pasikartosiu, problemų gaunant vietą starte nebeturėjau.

2018 metų pasaulio skyracingo čempionatą buvo nuspręsta daryti Škotijoje. Trys čempo startai: vertikalaus kilometro, Salomon Ben Nevis ultra ir Salomon Ring of steall skyrace. Skyline startas į pasaulio čempionato formatą nepakliuvo, bet man kažkaip tai ir mažiausiai rūpėjo. Kadangi su nakvynės vietos paieška, kaip visada, užtempiau, tai kai pagaliau susigribzdau – supratau, kad aplink starto miestelį kelių dešimčių kilometrų spinduliu visos vietos, tinkančios padėti galvą ant akmenėlio, yra jau išgraibstytos. Visa laimė, kad iš Lietuvos dalyvauti kituose savaitgalio startuose turėjo pajudėti kelių bėgikų grupė, kurioje buvo vienas organizuotas bičas (ne paslaptis, Antanai, kad čia apie tave:-), kuris greituoju būdu visus mus suorganizavo į vieną triobą ir užsakė… karavaną. Skamba įtartinai panašiai kaip “karavansarai”, bet čia jų panašumas ir pasibaigia. Na, apie karavaną vėliau:-)

Po paskutinio blog’o įrašo mane aplankė supratimas, kad didžiąjai daliai mano skaitytojų, na, bent jau atstovaujančių vyriškąją giminę, įdomiausia to įrašo dalis buvo ne apie bėgimą, o apie lovos dalybas viešbutyje su Suomijos bėgimo atstove. Tai, laikydamasis geriausių žanro tradicijų, trumpai užsiminsiu apie tuo metu (kai buvau Italijoje) vykusį susirašinėjimą su vienintele mūsų komandos mergina. Audingai (toks jos vardas), kažkuriuo momentu “dašuto”, kad ji tikrai bus VIENINTELĖ mergina vyriokų kompanijoje ir jai baisingai parūpo, kas bus, jei tame Antano užsakytame  karavane lovos bus dvivietės, o ne vienvietės. Taigi Audinga pradeda bombarduoti mane žinutėmis ir klausia, gal turiu bent menkiausią įtarimą, kokios lovytės nusimato, nes nelabai žino ar norėtų dalintis ta lovyte su nepažįstamu vaikinu. Mat esanti, kaip ne kaip, iš konservatyvios šalelės, kuri Lietuva vadinasi. O aš tuo metu spoksau į gretimoje lovoje tempimo pratimą bandančią atlikti suomę ir rašau atsakymą, kad dotuoju momentu esu tokioje pačioje situacijoje ir noras sutaupyti tiek man, tiek skraidančių slidininkų šalies atstovei yra kažkodėl pasirodęs žymiai stipresnis nei tas neaiškus konservatyvumo jausmas. Nežinau, ką Audinga pagalvojo, bet telefono ekrane greitai pasirodė besijuokiantis veidukas.

Taigi, penktadienio rytą, pamojavęs sparnais miegančiam Stokholmui, lėktuvas su mano kūnu ankstyvą popietę sėkmingai tupia Edinburge. Tas škotiškas oras… Nesuprasi, lyg lyja, lyg nelyja, lyg ir pučia kažkas iš kažkur. Belaukiant šatlo, kuris turėjo mestelti iki automobilių nuomos punkto, išsitraukiu iš kuprinės pūkinę striukę ir, sumurmėjęs panosėje, kad su vasara, matyt, teks atsisveikinti čia ir dabar, žiaumoju Clifbarą ir bandau pasislėpti nuo vėjo kiaurai perpučiamoje stiklinėje stotelėje. Nuomos punkte tenka įtempti visas pastangas, kad suprasti narsiosios škotų tautos atstovo tariamus angliškus žodžius, bet šiaip procesas vyksta be trukdžių. Gaunu pasiūlymą primokėti kelis svarus ir apkeisti savo užsakytą Opelį į MB. Su džiaugsmu tai ir padarau. Neužilgo pasirodo ir Audinga. Susirašę su kita lietuviškos chebros dalimi nusprendžiame, kad pradžoje vykstame ne link nakvynės vietos, tačiau į Kinlochleven, kur trys komandos nariai turi atsiimti starto paketus su numeriais. Vairuodamas negalėjau atsidžiaugti, kad už vairo, nežiūrint į tai, kad eismas vyksta kiek kitaip, nei esu įpratęs, jaučiuosi labai užtikrintai. Džiaugiausi, nes labai gerai atsimenu savo pirmą dieną už vairo Škotijoje 2017 metais. Kol įgavau kažkokį padoresnį kelio ir automobilio pojūtį, priekiniu kairiu automobilio ratu bortą taranavau kelis kartus. Visa laimė, kad padanga liko sveika, o ratlankis… Na, ratlankis buvo apsaugotas full coverage draudimo:-).
Įdomus toks kelionės momentas yra tai, kad jau į antras iš eilės varźybas vykstu su bendrakeleivėmis, kurių iki tol gyvenime nebuvau niekada sutikęs. Na, Audingą vieną ar du kartus mačiau bendrose treniruotėse, tačiau, kadangi gyvename skirtingose šalyse, mūsų keliams dar nebuvo lemta susikirsti. Ir šitos kelionės į varžybas bei viskas, kas nutinka jose ar aplink jas ir yra geriausia, ką pasilieki sau po jų. Turiu galvoje bendravimą su žmonėmis, kuriuos sutinki savo kelyje, su kuriais, nežiūrint į tai, kad matomės pirmą kartą, tačiau gali nesustodamas taukšti apie gyvenimą, bėgimą, įvairius nuotykius bei patirtis. Tai praturtina. Žmogus, kaip ne kaip, yra sociali būtybė ir bendravimas mums yra būtinas. Taigi kelionė su mano naujaja pakeleive laiko prasme ilgai netruko. Temų pokalbiams užteko iki vojažo pabaigos.

Atvykus į Kinlochleven nuskubėjome link varžybų centro, kur ir įvyko smagus chebros susitikimas.

8C39F87B-AA34-403A-81F0-E7491D57B209
Mindaugas, Antanas, Julius ir Audinga

Visu pirma puolėme klausinėti Mindaugo, kuris tą dieną jau dalyvavo savo bėgime ir iš jo įspūdžių supratome, kad jau ko ko, bet purvo tai turėtų užtekti visems. Taip pat jis patvirtina, kad organizatoriai dėl oro sąlygų “nukirpo” jų bėgimo trasos nemažą dalį. Čia pat eilėje sutikau savo prietėlių Jonathan iš Nyderlandų, kuris į klausimą kaip sekėsi atsakė kreivu šypsniu: “Kojos nejudėjo šiandien visai”.  Na, sako, iki spalio reikia atsigauti, nes laukia Andora, ELS2900. Kas žino – supras:-) O kas nežino – turbūt pačios sunkiausios Europoje skyracingo varžybos, kur dalyviams per 24 valandų limitą rekia nežymėta 70km trasa sulipti į septynias aukščiausias Andoros viršūnes (kas yra beveik 7000 metrų vertikalaus pakilimo). Dalyvius labai kruopščiai atrenka organizatoriai ir starte gali stovėti tik 25 komandos po 2 žmones. Skamba beprotiškai fantastiškai, juk taip:-)?

Miestelyje tvyro konkreti skyracingo varžybų dvasia. Visgi 2000 dalyvių, lengvai (o kai kurie, įtariu, ir nelabai lengvai) pakvaišusių dėl treilo ir skairacingo yra jėga! Kuo toliau, tuo labiau norisi valgyti ir, patyrinėję ką mums rekomenduoja Tripadviser, varome kaži kur valgyti burgerių ir ragauti vietinio alaus. Paskutiniai keli kilometrai kelio vedė, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio (o tiksliau tai, ką galima buvo įžiūrėti automobilių šviesos pluoštuose, išluptuose iš škotiško naktinio dangaus tamsos) į NIEKUR. Kelias susiaurėjo iki visiškai nepadoraus pločio ir, priešpriešais atvykstančio automobilio atveju, kažkuriam vairuotojui būtų tekę smeigti atbulinę pavarą. Kelias į NIEKUR galų gale atvedė prie kažkokios vietinės karčiamos, kurios priengyje stovėjo vietinis jaunimėlis ir leido cigarečių dūmus į tą patį naktinį Škotijos dangų. Antanas (vėl Antanas) sugebėjo suorganizuoti mums stalą, talpinantį visą mūsų skaičių ir prasidėjo linksmas maisto vakarienei užsakymo procesas. Buvau įtikintas, kad neparagavęs savaitę neplautų kojinių skonio alaus, nesiskaitys, kad buvau Škotijoje. Kaip suprantu, chebra man pribūrė vietinio elio. Normalus tas elis. Ir kojinės kaip kojinės. Iki siūlomo nacionalinio škotiško kulinarinio šedevro hagio pribrendęs nesijaučiau, o ir rizikuoti, likus pusantros paros iki starto noro kaip tai irgi nebuvo.

Nakvynei atvykome į už Fort William esantį karavanų… na net nežinau kaip tą vietą  pavadinti. Nakties tamsoje matėsi daug boluojančių šviesių skardinių namukų, primenančių priekabas. Vietos viduje labai šiaip sau, šalta, bet, visa laimė, yra kažkoks dujinis šildytuvas, kuris kažkokiu tai būdu užsikuria (įtariu vėl Antanas nagus prikišo) ir pirmas minutes niekaip nesinori niekur trauktis nuo jo skleidžiamos šilumos. Panašu buvo, kad vietos yra tik atsigulti, tačiau ir tai nes visiems. Vargšas Mindaugas, kadangi jau buvo po starto, miegojo ant grindų savo apdairiai iš Lietuvos prigriebtame miegmaišyje. Ryte liekame dviese su Mindaugu, nes kita chebros dalis išdardėjo savo laimės ieškoti į Ring of steall bėgimą. Išsirangau prasibėgti po apylinkes ir savo didžiam džiaugmui suprantu, kad šviečia saulė ir visa aplinka jau neatrodo tokia niūri, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio atvykus naktį.

IMG_0538
Visiškai nebūdingu oru Škotijai pozuoju prie “karavanų”

Surandu kažkokį vietinį miško treiliuką, ramiai prasibėgu, sutinku bendravardį, šmirinėjantį po karavanų stovyklos teritoriją. Planas aiškus – prieš važiuodami pasirgti už saviškius į varžybų finišą, turime pasistiprinti. Kadangi iš mano pirmosios kelionės į Škotiją  buvo išlikę puikūs atsiminimai apie vieno vietinio viešbutuko, riogsinčio ant vaizdingo ežero kranto, restoraną bei barą, sprendimas buvo paprastas. Tarp kitko, tame restorane prieš metus mane aptarnavo lietuvaitė. Kur tik mūsų nėra:-)

IMG_0543
Vaizdas pro restoraniuko langus

Su Mindaugu sušlamščiame po puikų burgerį ir judame link Kinlochleveno. Stovint prie finišo ir laukiant pirmųjų finišuotojų bandau spėti kas gi bus tas pirmasis. Sunku, kaip suprantate, nuspėti nebuvo. Katalonas Kilian Jornet nebuvo linkęs niekam užleisti skyracingo karaliaus sosto. Tačiau, didžiausiai savo nuostabai, matau, kad vyrukas atbėga kruvina pasmakre. Geras. Pasirodo, net ir žemės traukos nejaučiantys žmonės kartais krenta… Ir po jo finišo prasideda vaizdai. Tiek purvo ir kraujo nebuvau dar matęs jokiose varžybose. Kasydamas pakaušį, bandžiau save raminti, nors mintys dėl rytojaus trasos į galvą lindo ne pačios džiaugsmingiausios. Jei iš šitos, salyginai kengvesnės, trasos grįžta TAIP atrodantys žmonės, tai kas bus pas mus? Pirmoji iš mūsiškių pasirodė Audinga. Štai taip reikia finišuoti! Mergytė – šypsena nuo ausies iki ausies, akys žiba, veržliais žingsniai įbėgusi į finišo koridorių pabaigia savo kelionę Škotijos kalnais.

IMG_0546
Audingos finišas

Lyg ir nebuvo tų ilgiau kaip penkias valandas trukusių kilometrų. Pavargusi, bet panašu, laiminga.

IMG_0549Laukiame Juliaus ir Antano. Pastarąjį pramiegu. Pamatau tik pro šalį bėgantį kančios iškreiptą veidą ir kažkuriuo galu susigaudau, kad šis vyriokas – tai mūsų Antanas. Nuotrauka kalba už save.

IMG_0553Antanas susmunka už kelių žingsnių ant kažkokio medinio padėklo, o mes su Mindaugu, pildome vyruko priešvaržybinį užsakymą: skardinė šalto alaus ir šlakelis viskio, kurį Mindaugas nupirko artimiausiame bare. Rekoveriui. Žmogau, tu – nusipelnei. Deja, dar viena užsakymo sudedamoji dalis įvykdyta nebuvo. Kiek pamenu, Antanas finiše norėjo gauti masažą, kurį turėjo atlikti dvi švediškos sesutės. Jau čia būtų per daug gerai, nusprendžiame su Mindaugu, net už visus jo trasoje patirtus vargus.

IMG_0557
Makaronai, sere, štai ten!

Siurbiame abiejų finišavusių įspūdžius ir darosi aišku, kad trasa buvo tikrai chalenging. Nesulaukęs Juliaus einu į varžybų centrą praeiti aprangos ir pričindalų patikros, bei atsiimti numerius. Atsisėdu prie salės durų, tinginiauju. Staiga atsidaro durys ir išėjusi moteriškė ant lentos rašo, kad rytoj manęs, o tiksliau visų Skyline dalyvių, laukia blogo oro trasa ir startas nukeliamas iš 8:00 ryto į 10:00.

IMG_0559Še tau boba ir devintinės. Antras kartas Škotijoje ir vėl kažkas ne taip. Tačiau paaiškinti organizatorių sprendimą labai lengva. Gandai apie blogo oro trasą sklandė jau visą parą. Orų prognozės buvo žiaurios. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį nusimato 100 km/h greičio vėjas, o niekas nenori, kad bėgikai, kopdami į ridžus, pradėtų skraidyti. Taigi, vietoj 52k turėsime 32k ir vertikalus suminis pakilimas mažėja nuo 4750m iki 2700m. Viena džiugi detalė, kad prie trumposios trasos dalies “prikabina” Curved ridge, tai yra vienas kopimas uolomis visgi bus. Nežinau ar čia džiaugtis, ar labai liūdėti, bet suprantu, kad toks sprendimas yra geriausia ką tokiomis oro salygomis galėjo padaryti organizatoriai. Pirmas praeinu patikrą, gaunu numerį ir skuodžiu link finišo. Julius jau finišavęs, visi mūsiškiai sėdi kavinėje ir džiaugiasi mūsų nupirktu alumi. Dar išlekiu į lauką, kadangi pagal laiką matau, kad turi finišuoti vietinė lietuvaitė Aušrinė, kurią jau buvau čia sutikęs 2017 metais. Pačiu laiku išbėgu į smarkaus lietaus talžomą finišo zoną, nes kaip tik ji ir finišuoja. Persimetame keliais žodžiais ir sutariame, kad pasimatysime ir kitais metais.

IMG_0563
Aušrinė po finišo

Su chebra šokame į automobilius ir važiuojame į mano su Mindaugu užsakytą viešbučio restoraną švęsti. Pavydžiu chebrai, kad jie jau visi baigė savo varžybas, mėgaujasi tuo, kad sunki trasa kiekvienam iš jų pakluso, įspūdžiai pilasi kaip iš gausybė rago. Pilasi ir ne tik įspūdžiai. Deja, ne man. Smaguma, vienu žodžiu.
Parsivilkus į nakvynės vietą mūsų prabangiame karavane, Audinga kilniaširdiškai uźleidžia man savo atskirą kambariuką, nes jie rytoj visi keliasi labai anksti, o man, tipo, reikia kažkaip išsimiegoti. Visą naktį siaučia galingas vėjas, lietaus šuorai daužo skardinį stogą. Su miegu taip nelabai. Na, kaip visada. Ta prasme nieko naujo šitame fronte. Ryte išlydžiu ekipažą link Edinburgo, pats dar bandau nusnausti posmelį. Atsikėlus viskas tradiciškai ir po kokių 45 minučių kelionės aš jau parkuojuosi netoli starto/finišo. Lyja. Niekaip neapsisprendžiu kaip apsirengus pradėti bėgimą – su striuke ar be? Iš klubiečio Gintaro pasiskolinau rimtą daiktą – Salomon Bonati Pro striukę, kuri, anot gamintojo, atlaiko 20000 kažko. Įtariu lietaus. Mano turimos paprastos Bonati striukės skaičius yra dvigubai mažesnis. Užbėgdamas įvykiams už akių, Gintarui dar kartą sakau didelis dėkui! Striukė tiesiog nerealiai puikiai susitvarkė su tragišku oru, o dydis M leido ją vilktis tiesiai ant kuprinės. Dabar tikrai žinau ko trūksta mano sportinių drabužių garderobe. Slampinėdamas po teritoriją sutinku Janne. Suomis, susikonfuzinęs, kaip ir aš, prieš mėnesį Kimoje, atvyko reabilituotis savo akyse ir trumpai paatostogauti su žmona. Jane pataria startuoti be striukės, nes pradžia visa bėgama ir greitai “prakaituosi kaip paršas”. OK. Kadangi lauke lyja, striukę dar pasilaikau ant savęs. Iki starto liko apie 10 min. – bėgu susitvarkyti WC reikalų. Beje, šį kartą labai pataikiau su gėrimo strategija iki bėgimo pradžios – stoti prie akmenėlio/krūmelio varžybų metu neteko nei karto.
Taigi atlikęs paskutinius “žemiškus” reikalus skuodžiu link gardo, kuriame jau trypia bėgikai. Prie įėjimo stabdo savanoriai ir, pamatę mano numerį, ranka rodo link kito koridoriaus ir savo gestą palydi fraze “you are elite runner”. Ginčytis nematau prasmės, o ir kodėl gi nepabūti tuo “elite” nors kelias minutes iki starto? Praėjęs koridoriumi suvokiu, kad stoviu pačiame gaujos priekyje, o aplink mane tikrieji “elitiniai”: iš dešinės Kilian Jornet, iš kairės Hillary Gerardi, šalia Jasmin Paris, už poros metrų švedas Andre Jonson.  Mama mia! Kelios minutės iki starto jaučiausi vos ne pasaulio bamba. Naudodamasis proga, juokais klausiu Kilian ar čia dabar bus jo rekoveris po laimėto vakar dienos starto? Vyrukas juokiasi. Linksma ir man. Lietus įsismarkauja jau visai ne juokais, tačiau, prisiminęs suomio patarimą, nusimetu striukę ir kišu į kuprinę. Lieku stovėti viena maikute ir alkūninėmis. Vėsoka, bet aš juk elitas:-)))). Startas ir aš raunu. Raunu naturaliai, nes reikia juk “išlaikyti veidą” bent pradžioje, kad jau likimas mane pastatė su TAIS. Bėgu šalia TŲ ir šypsausi, įtariu, žvelgiant iš šalies, tokia puskvailio šypsena. Nubėgus kelis šimtus metrų, užmetu akį į laikrodžio pulsometrą ir suprantu, kad taip bėgant man finišas šviečiasi labai greitai. Ta prasme ne greitai jį pasieksiu, o numiręs kur pakrūmėje gulėsiu. 188 smūgiai per minutę!!! Na, pavasarį tokiu pulsu bėgau Birštono pusmaratonyje antrą trasos pusę, bet ir tai ne visą laiką. O čia juk ne pusmaratonis. Metu gazą, nes mirti kažkaip visai nesinori ir pradedu koncentruotis į širdies darbo rodiklių mažinimą.

IMG_0158 Pulsas sukilęs į kosmosą, niekaip nenori kristi ir rimtesnėse įkalnėse pradedu powerhikinti. Tai padeda sumažinti širdies šokamą kadrilį, bet žinau, kad čia ilsėtis nebus laiko. Reikia kaip galima laikyti arčiau priekio, nes atsimenu, kad po geros valandos lauks Curvet ridge, o štai ten ir pailsėsime. Prasideda bėgamas kilimas į kalną, o už jo laukia smagus nusileidimas link asfalto, kurį reikės kirsti. Į apačią spaudžiu kiek galiu. Apsilenkiu kelis bėgikus, toliau vyniojam su kažkokia mergina. Kertam kelią ir prasideda takelis, vedantis link kalno. Gana greitai pradedame kopti uolomis į viršų. Nauja patirtis – jokių grandinių ar virvių. Darosi linksma, kadangi uola šlapia, dėmesys visas sutelktas į tai, kur statai koją ar už ko griebi ranka. Pagrindinė taisyklė – ant uolos vienu metu turi būti trys galūnės. Man patinka šis procesas. Realiai aš kaifuoju ir, įtariu, taip yra dėl padidėjusio adrenalino kiekio, kuris tiesiog švirkšte švirkščiasi į smegenis. Įkopęs į pirmą sunkesnę uolą, atsistoju, išsitiesiu, žvilgteliu atgal, t.y. žemyn ir net nusipurtau. Vaizdelis ne tiems, kas nedraugauja su aukščiu. Dar keli kopimai ir stop. Prieš save matau stačią uolą, ant kurios kabo koks 20 žmogėnų. Kopimo procesas vyksta lėtai. Žiauriai lėtai, nes kopti sudėtinga, o ypač nedidelio ūgio merginoms. Yra gelbėtojai, jie pataria kur geriau statyti koją, už kokios uolos dalies kabintis ranka, tačiau ne visiems tai pavyksta greitai padaryti. Mes stovime, lietus kiek aprimęs, bet vėjas košia. Prieš mane stovinti mergina kalena dantimis ir su žodžiais “ is fuc..g cold” traukia iš kuprinės striukę. Manoji jau senai ant manęs, nes tik kirtus kelią užėjo tokia lietaus banga, kad nedvejodamas išsitraukiau savo žaliąjį gelbėtoją. Trumpai tariant ant tos uolos prakabėjome gerą pusvalandį. Gal todėl, kai atsirado galimybė bėgti, skutau kaip patrakęs. Sušilti ir bent “atgroti” kelias minutes. Prasideda leidimasis žemyn ir darosi aišku, kodėl organizatoriai, nusprendė nerizikuoti. Vėjo gūsis smogia su tokia jėga, kad vos išsilaikau ant kojų. Striukė plazda kaip naktinio drugio sparnai virš liepsnos. Ne, jūs rimtai? Bėgimas į apačią virsta tikra kančia, nes gūsiai oro kaip bangos audringoje jūroje, talžo mane ir šalia bėgančius vyrukus ir iš šono mūsų leidimasis turėjo atrodyti gana juokingai. Kažkuriuo metu vėl užkylame į kalną ir tada prasideda smagus leidimasis, šį kartą jau be vėjo, akmenuotu upeliu, kuris srūva po mūsų kojomis. Ši trasos dalis susivalgė visai “skaniai”. Atsimindamas savo nevalgymo pasekmes Italijoje, kemšu geliukus kaip laikrodis – kas 30 min. So far so good. Be galo džiaugiuosi savo sprendimu į varžybas pasiimti Salomon S-lab Speed batelius, kurie tiesiog limpa prie šlapių aknenų. Nors abejonių turėjau didelių. Tačiau viso bėgimo metu slystelėjau tik porą kartų, besileisdamas purvo šlaitu, kuriame Hillary Gerardi sugebėjo atlikti salto per galvą ir sėkmingai nusileisti ant kojų.  (Jei norite tą salto pamatyti – trinktelkite per nuorodą, kuri yra paslėpta po Hillary vardu). Kertam upelį ir prieš akis dar vienas kalnas. JK2_0758Lipasi smagiai, nors į pabaigą pradeda užknisti. Laiko žymėjimo punktas “įrengtas” pačioje kalno  viršūnėje, kuri vėjo, tiesiogine žodžio prasme, buvo draskoma. O juokingiausia, kad vėjas pūtė taip įdomiai, kad paskutinius metrus jo gūsiai mane tiesiog užnešė pas laiko žymėtoją. Pabandžiau jam į ausį išrėkti, kad, mano galva, jis turi puikiausią “darbo vietą” pasaulyje. Neįsivaizduoju, kaip jis ten nesušalo į ožio ragą. Tas pats vėjas, kuris padėjo pasiekti viršūnę, padėti nusileisti kažkodėl nenorėjo visai. Jaučiausi taip, lyg galėtum pabandyti kristi, bet nepavyktų, nes vėjo stiprumas buvo kažkoks nesveikas ir atrodė, kad gali gultis ant to vėjo. Nereali patirtis. Nusileidę kiek žemiau, vėją pamirštame ir apačion dardame taku, kuris lyg ir padarytas iš akmenų, jo pakopos labai ilgos, todėl bėgasi labai smagiai. Nuotaika dar labiau pagerėja, nes apsilenkiu kažkokį vyrioką, o apačioje jau matosi paskutinė (realiai ir vienintelė) maitinėlė. Įbėgame į ją su kažkokiu vyruku, stengiuosi greituoju būdu sumesti į burną pirmus po ranka pasitaikiusius vaisius ir su šypsena veide palieku maitinėlę. Liko mažiau nei 15km ir prieš akis paskutinis kalnas.

JK2_0756Dar pasiekiant jo papėdę, kažkoks, įtariu, vietinių entuziasčių būrelis, savo garsiomis skanduotėmis bando pakelti smunkančią kovinę bėgikų dvasią. Man dar viskas gerai. Prieš akis priekyje šmėžuoja bėgikas, su kuriuo kartu įbėgome į maitinėlė. Valgė, matyt, mažiau. Po truputį atstumas tarp mūsų mažėja, aš jau beveik kabu jam už nugaros, bet pradedu jausti, kad ilgas, intensyvus kopimas atima iš manęs daugiau jėgų, nei norėčiau skirti šiam procesui. Sulėtėju, vyruko nelenkiu. Atsisuku ir pažvelgiu žemyn. Ten entuziastės sveikina eilinį pro šalį judantį bėgiką, tačiau mano dėmesį patraukia dvi bėgikų figūros, kurios ganėtinai greitai mus vejasi. Kiekvieną kartą, metus žvilgsnį atgal, tos figūros atsirasdavo vis arčiau ir arčiau. Lengva panika. Kas darosi, ar čia aš jau toks be smarvės? Prieš kalno pabaigą pro šalį pralinguoja vyresnio amžiaus bėgikas, o jam iš paskos kreiseriniu greičiu praplaukia ir mergina. Mintyse nusikeikiu, tačiau duodu sau žodį, kad juos “suvalgysiu”. Netoli viršūnės aplenkiu savo palydovą, kuriam, iš pirmo žvilgsnio, po truputį pareina amen ir, o mano laimė, štai ji – viršūnė. Atsiminęs pažadą sau, pradedu dirbti ant nusileidimo. Pirmoji auka vyras. Nesispardo. Gerai, dirbam toliau. Gaudau merginą, kuri irgi bando greitėti. Ir čia ateina suvokimas, kad tikrai neveltui mano paskutinė rimta treniruotė ant slidinėjimo kalno Stokholme buvo su nusileidimo akcentu. Kankinau aš tą slidinėjimo kalną taip, kad į viršų kildavau ramiai, bet į apačią visus 12 kartų myniau kaip į gaisrą. Kulnus po šios treniruotės atsidaužiau kaip reikiant, bet įdirbis liko. Taigi, sukandęs dantis, nusprendžiu išspausti iš savęs šiame nusileidime viską. Šlapia žolė vietomis tampa purvo tyre, porą kartų slysteliu, tačiau išsilaikau ant kojų. Merginai, greičiausiai, įsijungia savisaugos instinktas ir aš palieku ją kovoti savo kovas. Priekyje, uz kelių šimtų metrų, pamatau naujas aukas – pora vyriokų. Artėju link jų ir, kažkuriuo momentu pasinaudojęs tuo, kad jie stabteli nusimesti striukes (mano jau senokai guli kuprinėje), raunu pro juos ir dar kiek pasimurkdęs purvuose iššoku ant kietos dangos. Viskas. Iki finišo lieka kokie 5-6 km ir aš čia tikrai niekam nesileisiu aplenkiamas. Su tokiomis mintimis galvoje, pagaliau išlindusios saulės spinduliuose, bėgu žemyn. Bėgu, o kairės kojos raumuo pradeda gailiai vaitoti ir siųsti signalus, kad mėšlungis beldžiasi į duris. Palauk dar. Dar ne laikas. Kenčiu ir toliau dirbu downhilą. Prasideda dar statesnis nusileidimas ir tenka stoti. Kojos raumuo sutrauktas, galvoje klaiki panika, nes iki finišo liko jau tik keli kilometrai, o kiek sugebėjau susikrauti persvaros prieš aplenktuosius – žalio supratimo neturiu. Pradedu atsargiai judėti. Su kiekvienu žingniu laukiu naujos mėšlungio bangos, bet šį kartą viskas baigiasi laimingai. Štai ir miestelis, finišo koridorius ir belieka iškelti rankas kertant finišą. IMG_1137Puikus jausmas. 5:44.27 praleistos trasoje, bendroje įskaitoje 118 vieta tarp beveik 200 startavusių. Midle-of-the-pack runner:-). Medalis ant kaklo, dėkoju varžybų organizatoriui Shane Ohly už puikią trasą, tačiau mes abu žinome, kad sunkiausių ir pavojingiausių trasos vietų man šį kartą neteko pamatyti. Todėl mirkteliu jam ir sakau, kad pasimatysime 2019 metais. Taip, sako, turėtum čia atvykti dar kartą. Po keturių minučių pasirodo kitas bėgikas. Puikus jausmas tampa dar puikesnis. Susikroviau visai nemenką laiko atsargą per tą paskutinį nusileidimą.

IMG_0565
Pasižiūriu apdovanojimus. Tarp vyrų vėl laimėjo Kilian. Antras startas per dvi dienas ir antra pergalė. Jau net nesistebiu. Na, o mano sezonas baigtas. Nieko įspūdingo jame nenuveikiau, bet, kaip sakoma, apturėjau gerą laiką. Po poros savaičių trukusio alkoholizmo liūno pagaliau pradėtas pasiruošimas naujam sezonui. O minčių yra visokių…:-)

Trumpas organizatorių filmukas apie šias varžybas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s